Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

DVYLIKTAS SKYRIUS

Jis rado paguodos Dieve

Jis rado paguodos Dieve

1, 2. Kas įvyko įsimintiniausią Elijo gyvenimo dieną?

ELIJAS bėga. Lietus vis pliaupia, sutemos tirštėja. Iki Jezreelio dar ilgas kelias, o pranašas jau nebe jaunas. Tačiau Viešpaties ranka virš jo, todėl bėga nepailsdamas. Toks kupinas jėgų Elijas dar niekada nebuvo. Jis net pralenkia žirgais kinkytą karaliaus Ahabo vežimą! Tai bent! (Perskaityk 1 Karalių 18:46.)

2 Dabar kelias visiškai laisvas. Įsivaizduokime, kaip lietaus lašai teška skubančiam Elijui į akis, o mintyse atgyja įspūdingiausios jo gyvenimo dienos įvykiai. Audros debesyse paniręs Karmelio kalnas liko stūksoti toli už nugaros. Ten Baalo garbintojų akivaizdoje Jehova per Eliją stebuklingai apreiškė savo didžią galią. Keturi šimtai penkiasdešimt Baalo žynių gavo pelnytą mirties bausmę, nes paaiškėjo, kad jie tėra niekingi tautos apgaudinėtojai. Išties, tai buvo šlovinga Jehovos, Elijo Dievo, pergalės diena. Pranašas meldė Jehovą, kad pasibaigtų jau trejus su puse metų kraštą varginanti sausra, ir dangus prapliupo lyti (1 Kar 18:18-45).

3, 4. a) Kodėl Elijas galėjo būti kupinas vilčių? b) Kokius klausimus dabar aptarsime?

3 Tekšnodamas keliu į Jezreelį — kokius trisdešimt kilometrų — Elijas tikriausiai džiaugiasi: pagaliau tautoje viskas bus kitaip. Ahabas privalo pasikeisti. Dėl to, ką savo akimis matė, karalius turės liautis garbinęs Baalą, turės sutramdyti savo žmoną Jezabelę ir uždrausti persekioti Jehovos tarnus.

„Jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio“

4 Jeigu ir mums viskas pradeda klostytis sėkmingai, natūralu, kad džiaugiamės ir esame pilni lūkesčių. Galbūt viliamės, kad mūsų gyvenimas tik gerės ir net pačios didžiausios problemos liks, taip sakant, už nugaros. Nesistebime, kad Elijas puoselėjo gražias viltis, — jis buvo „žmogus, kaip ir mes, turintis tokius pat jausmus“ (Jok 5:17). Bet iš tikrųjų bėdos Elijui dar toli gražu nesibaigė. Tepraėjus vos kelioms valandoms, pranašą apima tokia didžiulė baimė, jo dvasia taip palūžta, kad jis trokšta numirti. Kas gi atsitiko ir kaip Jehova padėjo savo tarnui atgauti tikėjimą ir drąsą? Pažiūrėkime.

Elijas to nesitikėjo

5. Ar po viso to, kas įvyko ant Karmelio kalno, Ahabas ėmė Jehovą gerbti? Iš kur tai žinome?

5 Ahabas parvyksta į savo rūmus Jezreelyje. Ar matyti kokių ženklų, kad jis susiprotėjo ir nusprendė nuo šiol būti kitoks žmogus? Biblijoje rašoma: „Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas padarė ir kaip išžudė kalaviju visus jos pranašus“ (1 Kar 19:1). Atkreipkime dėmesį, kad apie Elijo Dievą Ahabas nė neužsimena. Akivaizdu, karalius, kaip ir anksčiau, Jehovos negerbia. Tądien regėtus stebuklus jis vertina grynai kūnišku požiūriu — karalienei pasakoja, ką atseit „Elijas padarė“. O kaip kerštingoji Jezabelė reaguoja?

6. Kokią žinią Jezabelė pasiuntė Elijui ir kiek tai buvo rimta?

6 Karalienė perpyksta. Baisiai niršdama ji pasiunčia Elijui tokią žinią: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi“ (1 Kar 19:2). Šitie žodžiai — aiškių aiškiausias grasinimas nužudyti. Jezabelė iš esmės prisiekė, kad jeigu rytoj už Baalo pranašus Elijui neatkeršys, verčiau mirs pati. Įsivaizduokime, kaip, tą lietingą naktį apsinakvojęs kuklioje Jezreelio užeigoje, Elijas prabunda ir girdi: karalienės pasiuntinys skelbia grėsmingą žinią. Kokie jausmai Eliją galbūt apima?

Jis pasidavė nusivylimui ir baimei

7. Kaip Jezabelės grasinimai Eliją paveikė?

7 Jei Elijas manė, kad kova su Baalu beveik baigta, tą akimirką jis turbūt skaudžiai nusivylė. Jezabelė neketino pasiduoti. Jos įsakymu daugybė Jehovos pranašų, Elijo bendratarnių, jau buvo nužudyti, ir dabar, regis, eilė atėjo jam. Kaip Jezabelės grasinimai Eliją paveikė? Biblijoje rašoma, kad Elijas išsigando. Gal net įsivaizdavo, kokia baisia mirtimi mirs. Jeigu apie tai vis galvojo, baimė turbūt pakirto jam jėgas. Aišku, nežinome, ką Elijas mąstė, bet Biblijoje pasakyta: „Gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo“ (1 Kar 18:4; 19:3).

Kad baimė mūsų neužvaldytų, neleiskime sau galvoti apie tai, kas baugina.

8. a) Ką, kaip ir Elijas, kartą patyrė apaštalas Petras? b) Ko iš Elijo ir Petro galime pasimokyti?

8 Elijas — ne vienintelis Dievo tarnas, kurį buvo užvaldžiusi baimė. Prisiminkime, pavyzdžiui, apaštalą Petrą. Sykį, pučiant stipriam vėjui, jis su kitais apaštalais plaukė valtimi per Galilėjos ežerą. Netikėtai vyrai pamatė vandens paviršiumi ateinantį Jėzų. Petras pasiprašė Jėzaus leisti jam vandeniu ateiti pas jį, ir šis leido. Petras išlipo iš valties ir patraukė link Jėzaus, bet paskui, „matydamas vėjo smarkumą“, išsigando ir pradėjo skęsti. (Perskaityk Mato 14:30.) Iš Elijo ir Petro galime kai ko pasimokyti. Kad baimė mūsų neužvaldytų, neleiskime sau galvoti apie tai, kas baugina. Dėmesį verčiau sutelkime į Jehovą — vilties ir stiprybės Šaltinį.

„Gana!“

9. Trumpai papasakok, kur link ir kokių jausmų apimtas Elijas bėgo iš Jezreelio.

9 Baimės genamas Elijas bėga į Beer Šebą — miestelį, įsikūrusį pietiniame Judo pakraštyje, už šimto penkiasdešimt kilometrų į pietvakarius nuo Jezreelio. Ten jis palieka savo tarną ir vienas pats patraukia į dykumą. Biblijoje rašoma, kad Elijas ėjo vieną dieną. Taigi įsivaizduokime: nors dar tik švinta, pranašas jau iškeliauja, ir tikriausiai tuščiomis. Įdienojus, saulei plieskiant, baimės ir nusiminimo apimtam Elijui eiti per uolėtą dykvietę itin sunku. O kai liepsnojantis saulės diskas ima slėptis už horizonto, jėgos pranašą visai apleidžia. Jis pamato sausą krūmą — šiokią tokią priedangą dykynėje — ir iš nuovargio krinta po juo pailsėti (1 Kar 19:4).

10, 11. a) Kaip turėtume suprasti Elijo maldos žodžius? b) Remdamasis nurodytomis Biblijos eilutėmis apibūdink, kaip kartais jausdavosi kiti ištikimi Dievo tarnai.

10 Nevilties iškamuotas Elijas meldžia Jehovą mirties. „Aš nesu geresnis už savo protėvius“, — aimanuoja jis. Elijas žino, kad jo protėviai, mirę ir palaidoti, dūla kape ir niekam niekuo padėti nebegali (Mok 9:10). Pranašas irgi nebesijaučia galįs kam padėti. Todėl vaitoja: „Gana!“ Kam jam begyventi?

11 Ar turėtume stebėtis, kad ištikimas Dievo tarnas palūžo? Ne. Ir kiti atsidavę Dievui žmonės, apie kuriuos rašoma Biblijoje, kartais jausdavosi tokie prislėgti, kad net troško mirti. Tarp jų buvo Rebeka, Jokūbas, Mozė, Jobas (Pr 25:22; 37:35; Sk 11:13-15; Job 14:13).

12. Ko galime pasimokyti iš Elijo, kai apima slogūs jausmai?

12 Gyvename sunkiais laikais, tad natūralu, kad daugelis žmonių, net ištikimi Dievo tarnai, kartais jaučiasi sugniužę (2 Tim 3:1). Jeigu ir tave toks jausmas apimtų, kaip ir Elijas, išliek širdį Jehovai. Jis yra „visokios paguodos Dievas“. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:3, 4.) O kaip Jehova paguodė Eliją?

Jehova savo pranašą pamaitino

13, 14. a) Kaip Jehova savo palūžusiu pranašu pasirūpino? b) Kas mums yra tikra paguoda?

13 Turbūt nereikia spėlioti, ką Jehova jautė, matydamas savo mylimą tarną sukniubusį po sauskrūmiu ir maldaujantį mirties. Elijas nugrimzta į miegus, o tuo tarpu pas jį ateina Jehovos siųstas angelas. Jis paliečia Eliją ir pažadinęs taria: „Kelkis ir valgyk!“ Atsikėlęs Elijas mato, kad angelo yra parūpinta šviežios duonos paplotis ir ąsotis vandens. Tuo paprastu valgiu ir gėrimu pranašas numalšina alkį ir troškulį. O ar angelui padėkoja? Iš visko sprendžiant, ne. Elijas užkanda, atsigeria ir vėl įminga. Gal jis buvo toks prislėgtas, kad nė nenorėjo kalbėti? Nežinia. Dabar angelas žadina jį antrąsyk, galimas daiktas, jau auštant, ir vėl ragina keltis ir valgyti. Kodėl ragina? „Antraip kelionė tau bus per sunki“, — sako jis (1 Kar 19:5-7).

14 Kadangi buvo Dievo apdovanotas įžvalga, angelas suprato, kur Elijas nori nukeliauti. Taip pat matė, kad savo jėgomis pranašas to kelio neįveiks. Kaip guodžia mintis, kad Dievas, kuriam tarnaujame, permato mūsų ketinimus ir geriau už mus žino, kiek galime, o kiek ne! (Perskaityk Psalmyno 103:13, 14.) Elijas pailsėjo, pasistiprino. O kas buvo paskui?

15, 16. a) Kam, pasistiprinęs Jehovos parūpintu maistu, Elijas įgavo jėgų? b) Kaip Jehova sustiprina savo tarnus šiandien ir kodėl turėtume būti už tai dėkingi?

15 Biblijoje rašoma, kad pranašas „atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo“ (1 Kar 19:8). Elijas išbuvo nevalgęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų — panašiai kaip Mozė šeši šimtai metų iki jo ir kaip Jėzus beveik tūkstantis metų po jo (Iš 34:28; Lk 4:1, 2). Tas valgis pranašui stebuklingai teikė jėgų, bet jo bėdos, aišku, niekur nedingo. Įsivaizduokime: senyvas žmogus diena po dienos, savaitė po savaitės — beveik pusantro mėnesio — sunkiai, koja už kojos eina per dykynę, kur nėra nei kelio, nei takelio.

16 Jėgų savo tarnams Jehova teikia ir šiandien. Tik ne stebuklingai parūpindamas, kaip kad Elijui, kokio valgio, o stiprindamas dvasiniu penu (Mt 4:4). Ir tai yra daug svarbiau. Dvasinės stiprybės mums duoda Dievo pažinimas — pažinimas, kurio semiamės iš Biblijos ir ja pagrįstų krikščioniškų leidinių. Tiesa, mūsų problemos dėl to niekur nedingsta. Bet jeigu stengiamės Dievą pažinti kuo geriau, pajėgsime ištverti tai, kas atrodytų neištveriama. Maža to, tas pažinimas veda mus į amžinąjį gyvenimą (Jn 17:3).

17. Kur Elijas atėjo ir kuo ta vieta buvo ypatinga?

17 Kol pasiekė Horebo, arba Sinajaus, kalną, Elijas nuėjo beveik tris šimtus dvidešimt kilometrų. Šis kalnas Dievo tautai nuo seno buvo ypatinga vieta: kadaise Jehova čia per angelą apsireiškė degančiame krūme Mozei, vėliau su Izraeliu čia sudarė Įstatymo sandorą. Taigi, atėjęs prie Horebo kalno, Elijas prisiglaudžia oloje.

Kaip savo pranašą Jehova paguodė ir padrąsino

18, 19. a) Ko paklausė angelas ir kaip tuos žodžius Elijas priėmė? b) Dėl kokių trijų dalykų Elijas buvo prislėgtas?

18 Horebe Jehova tikriausiai per angelą siunčia pranašui savo žodį. „Ką čia veiki, Elijau?“ — angelas paklausia. Prabyla turbūt labai maloniai, nes Elijas tai priima kaip raginimą išsakyti jausmus. Dievo tarnas ima lieti širdį tokiais žodžiais: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti“ (1 Kar 19:9, 10). Elijo žodžiai byloja, kad jis prislėgtas bent dėl trijų dalykų.

19 Pirmiausia pranašui atrodo, kad jo tarnystė nedavė jokių vaisių. Nors daugelį metų jis degė uolumu Jehovai, nors viską darė dėl Jehovos vardo šlovės, dabar reikalai, regis, eina tik blogyn. Tauta tebėra netikinti ir maištinga, o stabmeldystė tiesiog klesti. Antra, Elijas jaučiasi vienišas. „Tik aš vienas likau“, — guodžiasi, manydamas besąs vienintelis Jehovos tarnas visoje tautoje. Trečia, Elijas bijo. Daugelis Jehovos pranašų jau nužudyti, tikriausiai tas pats laukia ir jo. Prisipažinti, kad taip jaučiasi, Elijui galbūt nelengva, bet jis yra nuolankus ir nesigėdija. Jis nesivaržo išsakyti Jehovai savo jausmų ir tuo yra geras pavyzdys visiems dievobaimingiems žmonėms (Ps 62:9 [62:8, Brb]).

20, 21. a) Kokius įspūdingus reginius Elijas matė stovėdamas prie olos angos? b) Ką Elijas suprato matydamas Jehovos galios pasireiškimus?

20 Jehova, be abejo, mato, koks Elijas įsibaiminęs ir susirūpinęs. Kaip jis savo tarną padrąsins? Angelas paliepia Elijui prieiti prie olos angos. Elijas taip ir padaro, nors nežino, kam to reikia. Staiga su kurtinančiu ūžesiu atsiaučia vėtra, — tokia galinga, kad skaldo kalnus ir trupina uolas. Įsivaizduok, kaip Elijas prisidengia ranka akis ir kartu mėgina nulaikyti savo sunkų, šiurkštų kailinį apdarą, plaikstomą gūsingo vėjo. Netikėtai vietovę supurto smarkus žemės drebėjimas. Žemė sujuda, susiūbuoja, Elijas vos išstovi nepargriuvęs. Pranašui dar nespėjus atsipeikėti, pakyla liepsnos, ir nuo svilinančio karščio jis puola slėptis į olą (1 Kar 19:11, 12).

Savo stulbinama galia Jehova Eliją paguodė ir pastiprino

21 Biblijoje sakoma, kad nė vienoje iš trijų gamtos stichijų, kurios reiškėsi taip įspūdingai, Jehovos nebuvo. Elijas žinojo, kad Jehova nėra kokia pramanyta dievybė, kaip antai Baalas — aklatikių garbinamas lietaus nešėjas, „jojantis ant debesų“. Jehova sukūrė visas gamtos jėgas, ir jos labai galingos, bet jo paties galybė nepalyginti didesnė. Net dangus negali jo sutalpinti (1 Kar 8:27). Tad kaip visi tie reginiai Eliją paveikė? Anksčiau pranašas buvo kupinas baimės, bet dabar, matydamas, kad su juo yra Jehova, Visagalis, jis supranta: Ahabo ir Jezabelės bijoti nereikia. (Perskaityk Psalmyno 118:6.)

22. a) Kaip Elijas, klausydamasis „švelnaus tylaus dvelksmo“, įsitikino, kad Jehovai yra brangus? b) Kas, tikėtina, į Eliją prabilo „švelniu tyliu dvelksmu“? (Žiūrėk išnašą.)

22 Ugnies stichijai prasiautus, stoja ramybė, ir pranašas išgirsta „švelnų tylų dvelksmą“ — balsą, dar kartą klausiantį: „Ką čia veiki, Elijau?“ Pranašas ir vėl išsako visa, kas slegia širdį. * Jam tikriausiai palengvėja. O kai išgirsta, ką tas „švelnus tylus dvelksmas“ ima kalbėti paskui, širdis Elijui visai atlėgsta. Jis gauna patikinimą, kad Jehovai yra labai brangus. Iš ko galime apie tai spręsti? Dievas jam atskleidžia, kaip toliau kovos su Izraelyje įsigalėjusiu Baalo kultu, liepia grįžti į tarnystę ir duoda konkrečių nurodymų (1 Kar 19:12-17). Kaip matyti, Dievas toliau vykdo savo užmojį, ir čia Elijas nėra paliktas nuošaly, jo darbas nėra bevaisis.

23. Kaip Jehova padėjo Elijui įveikti vienatvės jausmą?

23 O kaip Jehova padės savo tarnui įveikti vienatvės jausmą? Pirma, jis liepia Elijui pranašu patepti Eliziejų. Šis vyras, už Eliją jaunesnis, ne vienus metus bus jam padėjėjas, bendražygis, galiausiai taps įpėdiniu. Tad, galima sakyti, Jehova suteikia pranašui praktinę pagalbą. Antra, Dievas apreiškia nuostabią žinią, kad yra palikęs Izraelyje septynis tūkstančius — „visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo“ (1 Kar 19:18). Elijas tikrai nėra vienas. Jis turbūt su palengvėjimu atsikvepia išgirdęs, kad tokia daugybė tautiečių Baalo negarbina. Laikai tamsūs, todėl jiems reikia turėti prieš akis sektiną pavyzdį. Matydami, kaip ištikimai Elijas eina savo tarnystę, Jehovai tarnauti jie nepavargs. Taigi, žinia apie tūkstančius ištikimųjų Eliją labai nudžiugina — tarytum „švelniu tyliu dvelksmu“ jam būtų kalbėjęs pats Jehova.

Jeigu gyvenime vadovaujamės Biblijos principais, ji mums yra lyg tas „švelnus tylus dvelksmas“.

24, 25. a) Kodėl galima sakyti, kad ir šiandieną Jehova mums kalba „švelniu tyliu dvelksmu“? b) Kas liudija, kad Jehovos paguoda Elijui reiškė labai daug?

24 Kai regime didžiulę gamtos jėgų galią, veikiausiai, kaip ir Elijas, apstulbstame. Taip, kūrinija akivaizdžiai byloja, kad Kūrėjas yra galingas (Rom 1:20). Ir, reikia pasakyti, savo ištikimų tarnų labui Jehova galingai veikia net ir šiandieną (2 Met 16:9). Betgi daugiausia Dievas kalba per Bibliją — savo rašytinį Žodį. (Perskaityk Izaijo 30:21.) Jeigu gyvenime vadovaujamės Biblijos principais, ji mums yra lyg tas „švelnus tylus dvelksmas“. Per ją Jehova mus pataiso, padrąsina, patikina, kad esame jam brangūs.

25 Paguoda, kurios sulaukė ant Horebo kalno, Elijui reiškė labai daug. Netrukus jis vėl ėmėsi pranašo tarnystės, drąsiai ragino žmones gręžtis nuo netikrų dievų. Jeigu įkvėptus Dievo žodžius dėsimės į širdį, jeigu semsimės „Raštų paguodos“, mūsų tikėjimas bus tvirtas, kaip ir Elijo (Rom 15:4).

^ pstr. 22 „Švelniu tyliu dvelksmu“, matyt, kalbėjo tas pats angelas, per kurį, kaip skaitome 1 Karalių 19:9, Eliją „pasiekė Viešpaties žodis“. Nors toliau, 15 eilutėje, parašyta „Viešpats tarė“ — tarsi Jehova pats kalbėtų, — iš tikrųjų čia Jehovos žodį persakė tas angelas. Galbūt pagalvojame apie angelą, kuriam Jehova patikėjo vesti izraelitus per dykumą ir apie kurį sakė: „Jis turi mano vardą“ (Iš 23:21). Nors ir negalime kategoriškai tvirtinti, visai tikėtina, kad „švelniu tyliu dvelksmu“ į Eliją prabilo Jėzus. Juk tuo metu, prieš ateidamas į žemę, Jėzus buvo Žodis — ypatingas Jehovos atstovas, įgaliotas kalbėti jo vardu (Jn 1:1).