1. Kokia diena Petrui gyvenime tikriausiai buvo pati sunkiausia?

PETRAS niekada neužmirš, kaip pasijuto susidūrus jų žvilgsniams. Gal Jėzaus akyse pastebėjo nusivylimą ar priekaištą? Nėra žinoma, nes Dievo įkvėptais žodžiais tepasakyta, kad „Viešpats atsigręžė, pažvelgė į Petrą“ (Lk 22:61). Bet iš to žvilgsnio Petrui buvo aišku, ko vertas jo poelgis. Šis vyras suvokė, jog pasielgė priešingai, nei buvo prisiekęs, ir būtent taip, kaip Jėzus išpranašavo. Petras išsigynė savo mylimo Mokytojo. Jam tai buvo tikras nuopuolis, siaubinga akimirka, galbūt pati juodžiausia diena.

2. Kokią pamoką Petrui dar reikės išmokti ir ko turime mokytis mes?

² Bet ne viskas buvo prarasta. Nors ir suklydęs, Petras, tvirto tikėjimo žmogus, dar galėjo pasitaisyti ir iš Jėzaus išmokti vieną didžiausių pamokų — kad reikia atleisti. To paties turime mokytis ir mes. Tad patraukim įkandin Petro nelengvais jo takais.

3, 4. a) Ko Petras Jėzaus paklausė ir ką pats tikriausiai manė? b) Kokios dvasios buvo paveiktas Petras?

³ Maždaug prieš pusmetį Petras savo gimtajame Kafarnaume priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?“ Petras, ko gero, manė, kad tiek kartų atleisdamas bus labai kilnus. Juk, pasak to meto religinių vadovų, privalu dovanoti tik triskart. Jėzus tarė: „Ne iki septynių, sakau tau, o iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18:21, 22).

⁴ Kaip turėtume suprasti tokį Jėzaus atsakymą? Ar teisinga skaičiuoti kito nusižengimus? Ne. Vietoj septynių nurodydamas septyniasdešimt septynis Jėzus norėjo pasakyti, jog  meilė nuoskaudų neskaičiuoja. Nedera nustatinėti ribų, kiek kartų galima dovanoti nusižengimus (1 Kor 13:4, 5). Petro klausimas suprantamas, turint omenyje, kokioje aplinkoje jis gyveno. Daugelis žmonių, kad ir atleisdavo kitiems prasižengimus, jų nepamiršdavo — tarsi įrašydavo į sąskaitybos žurnalą. Matyt, ir Petras buvo tokios dvasios paveiktas. Bet Dievo požiūriu privalu būti pasiruošusiam visada atleisti ir klaidų neskaičiuoti. (Perskaityk 1 Jono 1:7-9.)

5. Kada geriausiai išmokstame atleisti?

⁵ Petras neprieštaravo Jėzui. Bet ar Jėzaus pamokymas iš tiesų pasiekė jo širdį? Atleisti išmokstame dažniausiai tada, kai patiems prireikia atleidimo. Čia mums ir verta prisiminti, kokie įvykiai klostėsi prieš pat Jėzaus mirtį. Tomis sunkiomis valandomis Petras padarė ne vieną didelę klaidą ir tai jam buvo gera proga pamatyti, ką iš tiesų reiškia atleisti.

6. Papasakok, kokią nuolankumo pamoką Petras gavo paskutinį Jėzaus gyvenimo žemėje vakarą.

⁶ Tai buvo ypatingas, paskutinis, Jėzaus gyvenimo žemėje vakaras. Savo apaštalus jis turėjo dar daug ko pamokyti. Atlikdamas patarnavimą, kuris paprastai skiriamas menkiausiam tarnui, tai yra numazgodamas mokiniams kojas, Jėzus parodė nuolankumo pavyzdį. Iš pradžių Petras sutriko ir netgi tiesiai pareiškė, kad Mokytojas jam kojų neplaus. Bet paskui jau prašė plauti ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą! Impulsyvus apaštalo elgesys Jėzaus nesuerzino. Jis ramiai paaiškino, kodėl tai padarė, ko šiuo veiksmu nori savo sekėjus pamokyti (Jn 13:1-17).

7, 8. a) Kaip Jėzaus kantrybė buvo dar kartą išmėginta? b) Kaip Jėzus parodė pasitikėjimą Petru ir kitais apaštalais?

⁷ Tačiau netrukus Jėzaus kantrybė dar kartą išbandoma — tarp mokinių įsiplieskia ginčas, kuris iš jų didžiausias. Petras, be abejo, irgi nesidrovi reikšti tokių pretenzijų. Išdidumas vėl ima viršų. Jėzus apaštalus švelniai pataiso ir net randa už ką pagirti — kad yra ištikimi savo Mokytojui. Vis dėlto čia pat pasako, kad šiąnakt visi mokiniai jį paliks. Petras tikina nesitrauksiąs nuo Mokytojo, net jei tektų mirti. Tada Jėzus išpranašauja, kad tą pačią naktį, dar gaidžiui nepragydus, Petras tris kartus jo išsigins. Šis atkakliai neigia Mokytojo žodžius ir  net giriasi būsiąs ištikimiausias iš apaštalų (Mt 26:31-35; Mk 14:27-31; Lk 22:24-28; Jn 13:36-38).

⁸ Gal Jėzus, klausydamasis Petro, buvo beprarandąs kantrybę? Ne, nes ir tuo lemiamu metu Jėzus žvelgė į savo apaštalų, kad ir netobulų, gerąsias savybes. Nors žinojo, kad Petras jo išsižadės, pasakė: „Aš dėl tavęs karštai meldžiau, kad tavo tikėjimas neužgestų. Ir tu, kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius“ (Lk 22:32). Jėzus tikėjo, jog Petras atgaus dvasinę stiprybę ir toliau ištikimai tęs savo tarnystę. Koks jis maloningas ir atlaidus!

9, 10. a) Kokių pamokų Petras gavo Getsemanės sode? b) Ką Petro klaidos primena mums?

⁹ Paskui, jau Getsemanės sode, Petrą vėl ne kartą reikėjo pataisyti. Šį apaštalą ir kitus du, Jokūbą ir Joną, Jėzus paprašo, kol melsis, pabudėti. Apimtam mirtino sielvarto, jam labai reikia draugų paramos, bet šie vis užmiega. Jėzus apaštalams labai supratingai ir atjaučiamai taria: „Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:32-41).

¹⁰ Po kurio laiko pasirodo būrys, nešinas deglais, apsiginklavęs kalavijais ir vėzdais. Dabar dera elgtis itin apdairiai ir supratingai. Bet Petras kaipmat išsitraukia kalaviją ir vienam vyriausiojo kunigo vergui, Malkui, nukerta ausį. Jėzus ramiai sudraudžia Petrą, išgydo sužeistąjį ir paaiškina, jog smurto griebtis nevalia. Šiuo principu vadovaujasi ir šių dienų krikščionys (Mt 26:47-55; Lk 22:47-51; Jn 18:10, 11). Jėzus jau iki tol Petrui atleido daug klaidų. Dievas ir mums kasdien atleidžia ne vieną nusižengimą. Nepamirškime to. (Perskaityk Jokūbo 3:2.) Tačiau naktis dar nesibaigė. Petras netrukus padarys pačią didžiausią gyvenime klaidą.

11, 12. a) Kodėl galime sakyti, kad Petras buvo drąsus? b) Ko Petrui vis dėlto pristigo?

¹¹ Jėzus atėjusiems jį suimti žmonėms pasako esąs tas, kurio jie ieško, ir paprašo leisti apaštalams pasišalinti. Petras bejėgiškai stebi, kaip Jėzus surišamas, ir galiausiai su kitais mokiniais pabėga.

¹² Petras ir Jonas atskuba iki buvusio vyriausiojo kunigo Ãno namų, kur Jėzų pirmiausia ir atveda kvosti. Paskui jį veda  kitur ir abu apaštalai sėlina pavymui, bet tik „iš tolo“ (Mt 26:58; Jn 18:12, 13). Petras tikrai ne bailys. Juk sekti įkandin suimtojo reikia drąsos: būrys ginkluotas, o Petras vieną iš jų ką tik sužeidė. Vis dėlto nepanašu, kad apaštalas tą sunkią valandą turi pakankamai ryžto likti su savo Mokytoju ir, kaip pats anksčiau tvirtino, netgi mirti su juo (Mk 14:31).

13. Ką iš tikrųjų reiškia sekti Jėzumi?

¹³ Kaip ir Petras, šiandien daugelis mėgina sekti Kristų tarsi „iš tolo“ — taip, kad niekas nepastebėtų. Tačiau pats Petras vėliau rašė, jog krikščioniui dera nuo Jėzaus neatsilikti nė per žingsnį. Privalu tiksliai sekti jo pėdomis — visur ir visada elgtis taip, kaip mūsų Mokytojas, kad ir kas nutiktų. (Perskaityk 1 Petro 2:21.)

14. Kur yra Petras per Jėzaus naktinę apklausą?

¹⁴ Galiausiai Petrą kelias atveda prie vieno iš prašmatniausių Jeruzalės namų. Čia gyvena vyriausiasis kunigas Kajafas, turtingas ir įtakingas žmogus. Turtuolių namai paprastai būdavo su vidaus kiemu ir įspūdingais vartais. Petras lieka stovėti prie vartų, vidun nepatenka. Tačiau Jonas pažįsta vyriausiąjį kunigą ir įleidžiamas į kiemą. Nuėjęs jis paprašo durininkę įleisti ir Petrą. Įėjęs į vidų, Petras, matyt, neketina prisidėti prie Jono ir nebando patekti į namus pas Mokytoją. Jis nutaria pasilikti prie vergų ir tarnų, šaltą naktį susibūrusių aplink liepsnojantį laužą ir stebinčių, kaip netikri liudytojai vienas po kito eina vidun duoti parodymų prieš Jėzų (Mk 14:54-57; Jn 18:15, 16, 18).

15, 16. Kaip išsipildė Jėzaus žodžiai, kad Petras jo išsigins?

¹⁵ Durininkė, įleidusi Petrą pro vartus, laužo šviesoje gerai įsižiūri į jį ir atpažįsta. „Tu irgi buvai su tuo Jėzumi Galilėjiečiu!“ — taria ji. Netikėtai užkluptas, Petras ginasi Jėzaus nepažįstąs, sako net nesuprantąs, apie ką ji kalba. Kad mažiau kristų į akis, pasitraukia arčiau vartų, bet čia jį pastebi kita tarnaitė ir sako tą patį: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ Petras vėl prisiekinėja: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26:69-72; Mk 14:66-68) Galbūt sulig šiais žodžiais ir pragydo gaidys, bet Petras buvo pernelyg sutrikęs, kad atsimintų, ką apie tai vos prieš kelias valandas išpranašavo Jėzus.

¹⁶ Petras stengiasi laikytis kuo nuošaliau, kad liktų nepastebėtas. Tačiau išvengti smalsių žvilgsnių jam nepavyksta. Štai Malkaus, kuriam Petras buvo nukirtęs ausį, giminaitis ima ir  paklausia: „Argi aš nemačiau tavęs sode su juo?“ Išsigandęs apaštalas puola visus įtikinėti, kad tikrai ne, net „saistydamasis prakeiksmais“ prisiekinėja. Jis sutinka būti prakeiktas, jei sako netiesą. Vos ištaria paskutinius žodžius, gaidys užgieda antrąkart (Jn 18:26, 27; Mk 14:71, 72).

17, 18. a) Kaip Petras jautėsi suvokęs, kas nutiko? b) Ko Petras galbūt nesitikėjo?

¹⁷ O Jėzus stovi terasoje ir žvelgia į kiemą. Tuo momentu, kaip minėjome skyriaus pradžioje, jo ir Petro žvilgsniai susidūrė. Petrą pervėrė mintis, koks siaubingas dalykas atsitiko — jis išsigynė savo Mokytojo. Didžiulės kaltės slegiama širdimi jis išeina pro vartus ir nupėdina miesto gatvėmis, lydimas blėstančios mėnesienos. Aplink šmėžuoja kažkokie kontūrai, akyse tvenkiasi ašaros. Petras nebeišlaiko ir karčiai pravirksta (Mk 14:72; Lk 22:61, 62).

¹⁸ Ne vienas tikriausiai pamanytų, kad toks poelgis nedovanotinas. Galbūt ir Petras taip manė. Kaip su juo bus?

19. Kokios mintys turbūt slėgė Petrą mirus Jėzui ir kur jis rado paguodos?

¹⁹ Išaušo rytas ir prasidėjo lemtingi įvykiai. Jėzus, ištvėręs ilgas kančias, tos dienos popietę mirė ant kančių stulpo. Sunku net įsivaizduoti, kaip Petras graužėsi, kaip plakė save, kad tokią sunkią Mokytojo gyvenimo dieną atsitraukė ir sukėlė jam dar daugiau skausmo. Vis dėlto Petras neleido sau nugrimzti į visišką neviltį. Kaip skaitome, netrukus jis vėl buvo draugėje su savo tikėjimo broliais (Lk 24:33). Be abejo, dėl savo elgesio aną gūdžią naktį sielojosi visi apaštalai. Būdami kartu jie galėjo vienas kitą paguosti ir palaikyti.

20. Ko iš Petro pasimokome?

²⁰ Eiti pas bendratikius buvo labai geras Petro sprendimas. Jeigu Dievo tarnas suklumpa, netgi labai sunkiai nusižengia, jam reikia stengtis pasitaisyti ir vėl atsitiesti. (Perskaityk Patarlių 24:16.) Petras, nors ir kamuojamas sąžinės priekaištų, nesišalino brolių, buvo su jais ir taip parodė tikrą tikėjimą. Kai  slegia liūdesys ar kaltės jausmas, nederėtų užsisklęsti, atsiskirti nuo draugų, kad ir kaip norėtųsi (Pat 18:1). Geriausia būti kuo arčiau bendratikių. Jie padės atgauti dvasines jėgas (Hbr 10:24, 25).

21. Kokią naujieną Petras išgirdo iš bendratikių?

²¹ Kadangi Petras nesitraukia nuo tikėjimo brolių, iš jų ir išgirsta stulbinamą naujieną, kad Jėzaus kūnas dingęs. O juk jo kapo rūsys buvo užristas dideliu akmeniu ir užantspauduotas! Petras ir Jonas pasileidžia bėgti į tą vietą, norėdami įsitikinti savo akimis. Jonas, matyt, amžiumi jaunesnis, atskuba pirmas, bet pamatęs angą atvirą vidun eiti nesiryžta. O Petras, dar uždusęs nuo bėgimo, žengia tiesiai į rūsį. Kapas tuščias! (Jn 20:3-9)

22. Kas išsklaidė Petro liūdesį ir abejones?

²² Ar Petras patiki, kad Jėzus prisikėlė? Iš pradžių ne, nors kai kurios dievobaimingos moterys jau buvo sakiusios, kad joms pasirodė angelai ir pranešė apie Jėzaus prikėlimą iš mirusių (Lk 23:55—24:11). Tačiau dienai baigiantis Petro širdyje nebelieka nė krislelio nusiminimo ir abejonių. Jėzus gyvas, dabar jis — galinga dvasinė esybė! Jis pats pasirodė visiems mokiniams. Bet pirmiausia vienam iš jų atskirai. Štai ką apaštalai sakė tą dieną: „Viešpats tikrai buvo prikeltas ir pasirodė Simonui!“ (Lk 24:34) Apaštalas Paulius, vėliau rašydamas apie anuos įvykius, irgi paminėjo, kad Jėzus „pasirodė Kefui, paskui dvylikai“ (1 Kor 15:5). Kefu, taip pat Simonu, kaip žinia, vadino Petrą. Taigi Jėzus pirmiausia pasirodė Petrui, matyt, kai šis buvo vienas pats.

23. Kodėl nusidėjusiam asmeniui verta prisiminti Petro pavyzdį?

²³ Apie Jėzaus ir Petro susitikimą Biblijoje nieko nerašoma. Tik įsivaizduokime, kaip apaštalas džiaugėsi vėl matydamas savo Mokytoją ir kaip jam palengvėjo gavus progą paprašyti jo atleidimo. Jėzus, be abejo, priėmė jo nuoširdžią atgailą, didžiadvasiškai atleido. Atsitikimą su Petru verta prisiminti kiekvienam, kas padaro nuodėmę. Nemanykime, kad Dievas mums nedovanos. Kaip Jėzus atleido Petrui, taip Jehova atleis mums. Juk Jėzus visada sekė savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu. Kaltės prislėgtą žmogų Dievo Žodis drąsina: „Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Iz 55:7).

24, 25. a) Ką Petras veikė grįžęs į Galilėją? b) Ką Petras darė supratęs, kad ant kranto Jėzus?

²⁴ Jėzus savo apaštalams paliepia eiti į Galilėją. Ten jis vėl ketina su jais susitikti. Nuvykęs Petras susiruošia žvejoti Galilėjos ežere. Su juo patraukia ir kai kurie kiti. Petras grįžta prie to, ką darė daugelį metų. Girgžda valtis, pliuškena bangos, delnais slysta šiurkštūs tinklai — visa tai jam taip sava. Tik štai žvejyba nesiseka. Vyrai per visą naktį nepagauna nė žuvelės (Mt 26:32; Jn 21:1-3).

 ²⁵ Auštant kažkas nuo kranto juos pašaukia ir pataria mesti tinklus kitapus valties. Vyrai paklauso ir ištraukia didžiulį valksmą — 153 žuvis. Petrui iškart aišku, kas yra anas žmogus. Nieko nelaukęs šoka į vandenį ir plaukia kranto link. Išlipę į krantą vyrai pamato rusenančias anglis ir ant jų kepamą žuvį. Čia jų laukia Jėzus. Petrui jis turi pasakyti kai ką svarbaus (Jn 21:4-14).

26, 27. a) Kokią galimybę Jėzus davė Petrui? b) Kaip Jėzus patikino Petrą, kad jam visiškai atleido?

²⁶ Jėzus, rodydamas į žuvis, išvilktas ant kranto, paklausia Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitàs?“ Ar žvejo širdyje meilė darbui rungėsi su meile Jėzui? Kaip Petras išsigynė Viešpaties tris kartus, taip dabar turi progą triskart patikinti Jėzų savo meile. Tačiau ką reiškia jį mylėti? Jėzus duoda Petrui suprasti, kad mylėti jį — tai atsidėti tarnystei, maitinti, stiprinti ir ganyti jo kaimenę, jo ištikimus sekėjus (Lk 22:32; Jn 21:15-17).

²⁷ Taip Jėzus dar kartą patikino Petrą, kad jis ir toliau tinkamas tarnauti jam ir jo Tėvui. Kristaus vadovaujamoje bendruomenėje Petrui buvo skirta ypatinga užduotis. Jėzus tikrai jam iš visos širdies atleido! Tokio gailestingumo Petras niekada nepamirš.

28. Kaip Petras pateisino gautąjį vardą?

²⁸ Apaštalas visą gyvenimą ištikimai darė, kas jam pavesta. Kaip Jėzus ir liepė, jis stiprino ir maitino brolius, buvo švelnus, rūpestingas ganytojas. Ne veltui Jėzus davė Simonui Petro vardą. Jis išties tapo patikimas, tvirtas tarsi uola, geras pavyzdys bendruomenei. Apie tai byloja abu šio mylinčio ganytojo laiškai, įtraukti į Biblijos kanoną. Iš jų matyti, jog gailestingumo ir atlaidumo pamokų apaštalas niekada nepamiršo. (Perskaityk 1 Petro 3:8, 9; 4:8.)

29. Kaip galime ugdytis tvirtą tikėjimą ir mokytis atlaidumo?

²⁹ Iš Petro patirties mokykimės ir mes. Kasdien ne kartą nusižengiame. Ar prašome Dievą atleisti? Ar tikime, kad jis mums atleido ir nuplovė mūsų kaltę? Ar patys esame kitiems atlaidūs? Apie tai pamąstyti įkvepia apaštalo Petro istorija. Sekdami jo pavyzdžiu ugdykimės tvirtą nelyginant uola tikėjimą ir mokykimės tikro atlaidumo — tokio, kokio Petras išmoko iš Jėzaus.