Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

PIRMAS SKYRIUS

„Jis ir miręs tebekalba“

„Jis ir miręs tebekalba“

1. Kodėl Adomo ir Ievos šeima nebegali įžengti į Edeno sodą ir ko Abeliui labai norėtųsi?

ABELIS žvelgia į savo kaimenę. Po šlaitą pasklidusios avelės ramiai rupšnoja žolę. Tada jo žvilgsnis nuklysta dar toliau. Ten, kur vos akis įmato, Abelis regi kažką švytint ir sukantis. Jis gerai žino, kad taip saugomas įėjimas į Edeno sodą. Kadaise tame sode gyveno jo tėvai, bet dabar nei jiems, nei jų vaikams ten įžengti neleidžiama. Pavakario vėjelis kedena Abelio plaukus. Vyras pakelia akis į dangų ir susimąsto. Kokia praraja atsivėrusi tarp Dievo ir žmonių! O kaip norėtųsi, kad jos nebūtų!

2—4. Kokia prasme Abelis tebekalba?

2 Praėjo jau beveik šeši tūkstantmečiai. Tačiau Abelis nori tau kai ką pasakyti. Ar tu jį girdi? Jis miręs — sakysi — net jo palaikai seniai sudūlėjo ir viską užklojo storas dulkių sluoksnis. Be to, Biblijoje sakoma, kad „mirusieji nebežino nieko“ (Mok 9:5, 10). Beje, Šventajame Rašte nėra užrašyta nė vieno Abelio žodžio.

3 Apie Abelį Dievo įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.“ (Perskaityk Hebrajams 11:4.) Kokia prasme jis kalba? Ką mums sako? Kaip pastebėjai, jis tebekalba „dėl tikėjimo“. Abelis buvo pirmas istorijoje tvirto tikėjimo žmogus. Jis yra sektinas pavyzdys ir mums. Jei iš Abelio mokomės ir pamokas stengiamės pritaikyti, vadinasi, suprantame, ką jis nori pasakyti.

4 Biblijoje apie Abelį rašoma mažai. Tačiau ir iš to galime daug pasimokyti. Pažiūrėkime ko.

Vaikystė vos užgimusiame pasaulyje

5. Ką reiškia posakis „pasaulio užgimimas“? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

5 Abelis gimė dar pačioje žmonijos istorijos aušroje. Jėzus vėliau susiejo Abelį su „pasaulio užgimimu“. (Perskaityk Luko 11:50, 51.) Čia jis, matyt, omenyje turėjo užgimimą tų žmonių, kuriuos įmanoma atpirkti iš nuodėmės. Nors Abelis buvo ketvirtas žmogus žemėje, atrodo, jį pirmą Dievas laiko vertu atpirkimo. * Taigi suprantama, kad aplinka, kurioje Abelis užaugo, nebuvo pati geriausia.

6. Kaip Abelio tėvų sprendimas pakreipė visos žmonijos ateitį?

6 Žmonijos ateitis atrodė niūriai. Abelio tėvai Adomas ir Ieva, be abejo, buvo gražūs žmonės, kupini jėgų. Dar visai neseniai jiems prieš akis plytėjo visa amžinybė. Deja, vienu netikusiu sprendimu jie sugriovė gyvenimą sau ir savo vaikams. Pasidavę savanaudiškam troškimui, nusidėjo Dievui. Taip ne tik patys prarado tobulybę ir brangią gyvenimo dovaną, bet ir savo vaikus pasmerkė maraus žmogaus kančioms. Be to, jie neteko savo namų Edeno sode (Pr 2:15—3:24). O už sodo ribų gyvenimas pasirodė nelengvas.

7, 8. Ką Ieva pasakė gimus Kainui ir kokia galėjo būti jos žodžių potekstė?

7 Po kurio laiko pora susilaukė pirmojo sūnaus — Kaino. Ieva pasakė: „Viešpaties padedama, gavau berniuką.“ Gali būti, ji prisiminė, ką Jehova kalbėjo dar Edene: kažkokios moters palikuonis vieną dieną sutriuškins piktąjį, nuvedusį ją ir jos vyrą klystkeliais (Pr 3:15; 4:1). Ar tik Ieva nemanė, kad ji ir yra ta moteris, o Kainas — žadėtasis palikuonis?

8 Jei manė, tai labai klydo. O jeigu tokiomis mintimis dar maitino ir mažojo Kaino protą, netobulas vaikas galėjo greitai išpuikti. Vėliau Ieva susilaukė antrojo sūnaus, bet juo taip nesidžiaugė. Sūnus gavo Abelio vardą, reiškiantį „kvėptelėjimas“ arba „tuštybė“ (Pr 4:2). Ko gero, iš Abelio tėvai nesitikėjo tiek, kiek iš Kaino. Belieka tik spėlioti.

9. Apie ką derėtų pamąstyti tėvams?

9 Apie ką pamąstyti derėtų visiems tėvams? Ar kartais savo žodžiais ir veiksmais neglostau vaikui savimeilės, neskatinu keltis į puikybę, neugdau savanaudiškumo? Ar mokau pirmiausia mylėti Jehovą ir siekti jo draugystės? Adomas ir Ieva, matyt, padarė nemenkų klaidų ir jų šeima nebuvo darni. Kita vertus, daug priklausė ir nuo pačių vaikų pasirinkimo.

Kaip Abelis išsiugdė tikėjimą?

10, 11. a) Kokio darbo ėmėsi Kainas ir Abelis? b) Kuo Abelis išsiskyrė iš kitų?

10 Berniukams paaugus, Adomas, aišku, pradėjo mokyti juos visokių darbų, kad prisidėtų prie bendro šeimos labo. Kainas užaugęs ėmėsi dirbti žemę, o Abelis augino avis.

11 Bet Abelis nepasitenkino vien darbu. Jis siekė aukštesnių dalykų. Po daugelio metų apaštalas Paulius paminėjo jį kaip vieną iš tikėjimo pavyzdžių. Pagalvok, kaip nelengva Abeliui buvo ugdytis tikėjimą, kai aplink — nė vieno sektino pavyzdžio. Ant kokių pamatų jis galėjo savo tikėjimą pasistatyti? Apžvelkime tris dalykus.

12, 13. Kaip Jehovos kūrinija galėjo padėti Abeliui ugdytis tikėjimą?

12 Jehovos kūrinija. Kadangi Jehova buvo žemę prakeikęs, ji želdino visokius dygius augalus, buvo sunkiai įdirbama. Vis dėlto derlių davė, ir Abelio šeima maisto nestokojo. Be to, Dievas prakeikė tik dirvą. Abelis, aišku, stebėjo paukščius, žuvis, visą gyvūniją. Galėjo gėrėtis didingais kalnais, ežerų mėliu, upėmis, jūromis, dangaus platybėmis, džiaugtis saulės spinduliais, debesimis, žvaigždėtu dangumi naktį... Kūrėjo rankų darbai bylojo apie jo meilę, išmintį, gerumą. (Perskaityk Romiečiams 1:20.) Abelis, ko gero, tai apmąstė ir jo tikėjimas stiprėjo.

Abelis, be abejo, daug mąstė apie Dievo kūriniją ir jo tikėjimas stiprėjo

13 Įsivaizduok Abelį ganantį kaimenę. Per dieną tekdavo sukarti nemažą kelią. Ieškodamas, kur sodresnė žolė, kur daugiau vandens, kur geresnis pavėsis poilsiui, jis gindavo savo aveles per slėnius, kalvas, per upes. Matydamas, kokia svarbi avims piemens globa ir priežiūra, Abelis tikriausiai jautė, kad ir jam reikia daug išmintingesnio už jį Asmens apsaugos bei vadovavimo. Tokias mintis jis, be abejo, išsakydavo maldose. Tai irgi labai stiprino jo tikėjimą.

14, 15. Kas Abeliui teikė peno apmąstymams?

14 Jehovos žodžiai. Adomas ir Ieva turbūt papasakojo sūnums, kas įvyko Edeno sode ir kaip jiedu buvo išvaryti. Abeliui ta istorija davė gero peno apmąstymams.

15 Jis, be to, savo akimis regėjo, kaip pildosi Jehovos žodžiai: žemė, kurią Dievas prakeikė, želdino usnis ir visokius dygiakrūmius. Ieva, kaip Jehova ir buvo sakęs, kentė nėštumo vargus ir gimdymo skausmus. Ji perdėtai troško vyro dėmesio ir meilės, o šis elgėsi su ja valdingai. Abelis matė, kokios liūdnos tėvų nusižengimo pasekmės. Jis suprato, kad Jehovos žodis pildosi, todėl galėjo neabejoti ir Dievo pažadu, kad kažkokios moters palikuonis ateityje sutriuškins Edene užgimusį blogį (Pr 3:15-19).

16, 17. Ko, galimas dalykas, Abelis pasimokė iš kerubų?

16 Jehovos tarnai. Žemėje nebuvo nė vieno žmogaus, kurio pavyzdžiu Abelis galėtų sekti. Tačiau geras pavyzdys jam buvo kerubai — aukšto rango angelai, stovintys su besisukančiu liepsnojančiu kalaviju prie įėjimo į Edeno sodą. Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, Jehova juos ten pastatė, kad žmonės į rojų nebeįžengtų. (Perskaityk Pradžios 3:24.)

17 Dar vaikystėje Abelis tikriausiai smalsiai stebėdavo švytruojantį kalaviją ir šalia stovinčius kerubus. Šie mažam vaikui atrodė labai stiprūs, tikri galiūnai, tiesiog baimę kėlė. Ar kerubams ilgainiui pabodo stovėti prie Edeno ir jie savo postą paliko? Ne. Diena po dienos, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio jie stovėjo kur paskirta. Iš tų ištikimų, ištvermingų dvasinių esybių Abelis galėjo pasimokyti klusnumo ir ištikimybės Dievui — to, ko stokojo šeimynykščiai. Taip jaunuolio tikėjimas stiprėjo.

Abelis tikriausiai matė, kaip ištikimai kerubai vykdo Jehovos paskirtą užduotį

18. Kas stiprina mūsų tikėjimą?

18 Mąstydamas apie Jehovą, apie nuostabią jo kūriniją, angelų ištikimybę ir matydamas, kaip pildosi visi Jehovos žodžiai, Abelis tvirtėjo tikėjimu. Jo pavyzdys labai iškalbingas. Ir koks jis vertingas tau, jaunuoli! Tu gali išsiugdyti tvirtą tikėjimą, nesvarbu, ar namiškiai palaiko tave, ar ne. Dievo kūrinijos grožis, jo Žodžio lobynas ir bendratikių ištikimos tarnystės pavyzdys — mums visiems yra stipri paskata toliau puoselėti ir stiprinti savo tikėjimą.

Kodėl Abelio auka vertesnė?

19. Ką suprato Abelis?

19 Abelis savo tikėjimą norėjo išreikšti darbais, jis jautė dėkingumą Jehovai. Tačiau ką paprastas žmogus gali duoti visa ko Kūrėjui? Nei jam ko trūksta, nei reikia žmogaus pagalbos. Vis dėlto ilgainiui Abelis suprato, kad Dievas labai vertina, kai žmogus nuoširdžiai atiduoda jam kas geriausia.

Abelis, kitaip nei Kainas, Dievui aukojo iš tikro tikėjimo

20, 21. Ką Jehovai aukojo Kainas ir Abelis, ir koks buvo Jehovos atsakas?

20 Taigi Abelis nutarė aukoti Dievui „savo kaimenės rinktines pirmienas“. Jis išrinko pačias geriausias avis ir atnašavo, jo manymu, vertingiausias jų skerdienos dalis. Kainas irgi siekė Dievo palankumo, todėl paruošė aukai šį tą iš savo derliaus. Bet netrukus paaiškėjo, kad jis aukojo iš visai kitokių paskatų nei Abelis.

21 Abu Adomo sūnūs pastatė aukurus, abu sukūrė ugnį. Visai tikėtina, kad jie atnašavo tokioje vietoje, kur matytų kerubai — tuo metu vieninteliai Jehovos atstovai žemėje. Biblijoje skaitome, kad „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą“ (Pr 4:4). Iš ko Abelis tai suprato, nežinome. O kodėl jo auka Dievui patiko?

22, 23. Kodėl Jehovai patiko Abelio auka?

22 Gal Jehova Abelio auką priėmė dėl to, kad jis aukojo gyvulį, praliejo kraują? Po daugelio šimtmečių Dievas pats nurodė izraelitams aukoti sveiką avinėlį. Tai buvo Jėzaus Kristaus, „Dievo Avinėlio“, tobulos aukos pirmavaizdis (Jn 1:29; Iš 12:5-7). Tačiau vargu ar Abelis galėjo apie tai nuvokti.

23 Viena tikrai aišku: Abelis aukojo geriausia, ką turėjo. Jehovai patiko ne tik pati auka, bet ir Abelio vidinė nuostata — jis aukojo iš meilės Jehovai ir nuoširdaus tikėjimo.

24. a) Kodėl Kaino atnaša savaime nebuvo ydinga? b) Kuo daugelis žmonių šiandien panašūs į Kainą?

24 Su Kainu buvo kitaip. Jehova „į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“ (Pr 4:5). Ydinga buvo ne pati Kaino atnaša — vėliau Dievo įstatyme juk buvo numatytos ir žemės derliaus aukos (Kun 6:7, 8 [6:14, 15, Brb]). Pasak Biblijos, Kaino „darbai buvo pikti“. (Perskaityk 1 Jono 3:12.) Jis tik dėjosi esąs dievotas, kaip, beje, ir daugelis žmonių šiandien. Iš Kaino veiksmų netrukus paaiškėjo, kad jam iš tikrųjų stinga tikėjimo ir meilės Jehovai.

25, 26. Dėl ko Kainas buvo perspėtas ir ką jis padarė?

25 Ar Kainas matydamas, kad Jehovos prielankumo nelaimėjo, nutarė pasimokyti iš savo brolio? Ne. Jis užvirė pykčiu. Jehova negalėjo nepastebėti, kaip Kainas širdyje niršta ant brolio, todėl maloningai jį paprotino. Dievas perspėjo, kad pyktis prives jį prie didelės nuodėmės ir kad, norėdamas būti „pripažintas“, turi pasikeisti (Pr 4:6, 7).

26 Deja, Kainas perspėjimo nepaisė. Vieną dieną jis pasikvietė nieko neįtariantį brolį į laukus ir čia jį užmušė (Pr 4:8). Tam tikra prasme Abelis tapo pirmąja religinio persekiojimo auka, pirmuoju kankiniu. Šis ištikimas Dievo tarnas mirė, bet tuo jo istorija nesibaigė.

27. a) Kodėl neabejojame, kad Abelis bus prikeltas? b) Ką darysi, kad su juo susitiktum?

27 Abelio kraujas šaukėsi Jehovos keršto. Ir Dievas teisingumą įvykdė: Kainą rūsčiai nubaudė (Pr 4:9-12). Be to, Abelis iki šiol mums yra gyvas tikėjimo pavyzdys. Jis gyveno gal tik kokį šimtmetį — labai trumpai, lyginant su kitais tų laikų žmonėmis, — bet paliko neišdildomą pėdsaką. Abelis žinojo, kad dangiškasis Tėvas Jehova jam palankus ir jį myli (Hbr 11:4). Ir mes neabejojame, kad Jehova šį vyrą saugo savo beribėje atmintyje ir kad ateityje, kai žemėje bus atkurtas rojus, jį prikels (Jn 5:28, 29). Ar tu su Abeliu susitiksi? Taip, jei įsiklausysi, ką jis kalba, ir seksi jo tikėjimo pavyzdžiu.

^ pstr. 5 Žodžiais „pasaulio užgimimas“ verčiamas posakis, reiškiantis pasaulio sėklos metimą žemyn, — tai aliuzija į žmonių dauginimąsi. Taigi jis susijęs su pirmaisiais žmonių palikuonimis. O kodėl Jėzus su „pasaulio užgimimu“ siejo Abelį, o ne Kainą — pirmąjį pagimdytą žmogų? Kaino sprendimai ir veiksmai prilygo sąmoningam maištui prieš Dievą, todėl kaip ir tėvai jis tikriausiai nėra atpirktas iš nuodėmės ir nebus prikeltas gyventi.