JAUNIMAS KLAUSIA...

Kodėl pjaustausi?

ĮRAŠO KALBA

Kodėl pjaustausi?

Ką reiškia pjaustytis?

Pjaustymusi vadinamas įprotis žalotis aštriu daiktu. Tai tik viena iš savižalos formų. Kartais žmonės žalojasi apsidegindami, save daužydami. Šiame straipsnyje kalbama apie pjaustymąsi, bet aptariami principai tinka ir kitais autoagresyvaus elgesio atvejais.

Patikrink savo žinias: teiginys teisingas ar klaidingas?

Pjaustosi tik merginos.
Pjaustydamasis žmogus pažeidžia Biblijos priesaką, užrašytą Kunigų 19:28. Ten skaitome: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais.“

Atsakymai:

Klaidingas. Nors dažniau pjaustosi merginos, pjaustosi arba kitaip save žaloja ir vaikinai.
Klaidingas. Kunigų 19:28 kalbama apie senovės pagonių ritualą, o ne apie polinkį į autoagresiją, kurią aptariame šiame straipsnyje. Ir vis dėlto galime būti tikri, jog mus mylintis Kūrėjas nenori, kad žalotumės (1 Korintiečiams 6:12; 2 Korintiečiams 7:1; 1 Jono 4:8).

Kodėl žmonės pjaustosi?

Patikrink savo žinias: kuris teiginys, tavo manymu, teisingas?

Žmonės pjaustosi, nes...

šitaip stengiasi nuslopinti emocinę kančią.
bando nusižudyti.

Teisingas atsakymas A. Dauguma pjaustosi ne dėl to, kad norėtų nusižudyti, o tik kad aprimtų emocinės kančios.

Atkreipk dėmesį, ką apie šį įprotį sako kai kurie jaunuoliai.

Silja: „Po to man palengvėdavo.“

Tamara: „Atrodė, jog tai – išeitis. Pakelti fizinį skausmą lengviau nei emocinį.“

Kari: „Nebeištvėriau liūdesio. Pjaustydamasi nukreipdavau dėmesį nuo slogių minčių.“

Džerin: „Kaskart, kai susipjaustydavau, mano problemos sumenkdavo ir atrodydavo, kad jų nebereikia spręsti. Mane tai tenkino.“

Jei ir tu turi tokį įprotį, kaip jo atsikratyti?

Labiausiai padeda malda Jehovai. Biblijoje rašoma: „Meskite ant jo visą savo nerimo naštą, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7).

Patarimas. Pradėk nuo trumpų maldų, pavyzdžiui, paprasčiausiai sakyk Jehovai: „Padėk man!“ Ilgainiui išmoksi būti atviresnis ir išlieti savo jausmus „visokios paguodos Dievui“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

Malda nėra kažkokia savitaiga. Tai realus bendravimas su dangiškuoju Tėvu, kuris žada: „Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Izaijo 41:10).

Ne vienas, kuris grumiasi su noru pjaustytis, randa paguodos pasikalbėjęs su tėvais ar kokiu patikimu suaugusiu žmogumi. Štai ką apie tai pasakoja trys merginos.

Interviu

Diana (21 metų)
Keiti (15 metų)
Lorena (17 metų)

Kokio amžiaus būdama pradėjai pjaustytis?

Lorena: „Maždaug 14 metų.“

Diana: „Man buvo 18. Kokią savaitę ar dvi žalodavausi kasdien, paskui apsiramindavau – kartais net ištisam mėnesiui.“

Keiti: „Pradėjau 14. Turiu prisipažinti – retsykiais vis dar nesusivaldau.“

Kodėl tau norėdavosi žalotis?

Keiti: „Nekęsdavau pati savęs. Manydavau, kad niekas nenori su manimi draugauti.“

Diana: „Kartais liūdesys peraugdavo į neviltį, kuri vis stiprėdavo, kol nelyginant koks plėšrus žvėris imdavo draskyti mane iš vidaus. Rodydavosi, kad jį numaldyti galiu tik pjaustydamasi.“

Lorena: „Apimdavo niūrios mintys, pyktis ar tiesiog nepasitenkinimas savimi. Jausdavausi nieko verta ir norėdavau atsikratyti to baisaus emocinio purvo. Kartais atrodydavo, kad fizinio skausmo nusipelniau.“

Ar pjaustydamasi pasijusdavai geriau?

Diana: „Taip. Po to palengvėdavo, tarsi našta nukrisdavo nuo pečių.“

Keiti: „Tai beveik tas pats, kas pulti į ašaras. Pasijusdavau panašiai, kaip kai kurie žmonės gerai išsiverkę.“

Lorena: „Žalotis man būdavo lyg pradurti skylutę neigiamų emocijų balione. Jis ne sprogdavo, o bliūkšdavo, pamažu išleisdamas juodas mintis.“

Ar bijojai apie savo įprotį kam nors pasisakyti?

Lorena: „Taip. Bijojau, kad žmonės mane palaikys nenormalia. Be to, nenorėjau, kad kas žinotų apie mano asmeninį gyvenimą.“

Diana: „Visi laikė mane stipria, todėl norėjau, kad ir toliau taip galvotų. Maniau, jog prašydama pagalbos pasirodysiu silpna.“

Keiti: „Baiminausi, kad neatrodyčiau „pavažiavusi“, – tada būčiau pasijutusi dar blogiau. Be to, žalodamasi įsivaizdavau, kad to ir tesu verta.“

Kas padėjo atsitokėti?

Lorena: „Pasipasakojau mamai, o viena gydytoja išmokė valdyti neigiamas emocijas. Dar kelis sykius neatsispyriau senam įpročiui, tačiau labai padėjo reguliarios Biblijos studijos. Aktyviai dalyvauju krikščioniškoje veikloje. Nevisavertiškumo jausmo atsikratyti iki galo tikriausiai nepavyks niekada, bet neleisiu jam mane užvaldyti.“

Keiti: „Viena krikščionė sesė, maždaug dešimt metų vyresnė už mane, pastebėjo, kad man kažkas negerai, ir ilgainiui aš jai išsipasakojau. Nustebau, kad ji kažkada irgi turėjo tą bėdą. Kadangi ji seniau su tuo kovojo, atvirai kalbėtis nesigėdijau. Be to, kreipiausi į gydytoją, kuri padėjo man, o ir mano tėvams suprasti, ką išgyvenu.“

Diana: „Vieną vakarą svečiavausi pas sutuoktinius, kuriais pasitikėjau. Vyras pastebėjo, kad aš turiu problemų. Jis švelniai paragino mane išsipasakoti. Jo žmona mane apkabino ir pradėjo sūpuoti kaip mama vaikystėje. Pravirkau. Apsiverkė ir ji. Prisipažinti, ką darau, nebuvo lengva, bet džiaugiuosi, kad tam ryžausi.“

Kaip tau padėjo Biblija?

Diana: „Suvokiau, kad savo jėgomis šios problemos neįveiksiu. Reikėjo Jehovos pagalbos“ (Patarlių 3:5, 6).

Keiti: „Biblijos skaitymas ir žinojimas, jog tai – žinia nuo Dievo, labai paguodžia“ (2 Timotiejui 3:16).

Lorena: „Kai Rašte randu eilutes, kurios, regis, skirtos būtent man, užsirašau, kad galėčiau vėliau apmąstyti“ (1 Timotiejui 4:15).

Ar turi kokią Rašto eilutę, kuri ypač palietė širdį?

Diana: „Patarlių 18:1 sakoma: „Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.“ Kartais man sunku būti tarp žmonių, bet ši Rašto vieta padeda suprasti, kad atsiskirti nuo kitų pavojinga.“

Keiti: „Turiu dvi mėgstamas eilutes: Mato 10:29 ir 31, kur Jėzus sakė, kad be Jehovos žinios net žvirblis nekrinta, ir pridūrė: „Nebijokite – jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ Net dabar šie žodžiai man primena, kad Jehovai esu brangi.“

Lorena: „Labai vertinu Izaijo 41:9, 10 (Brb) užrašytus Jehovos žodžius savo tautai: „Neatmesiu tavęs. Nebijok, nes Aš esu su tavimi [...] sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.“ Kai mąstau, ką reiškia sustiprinti, iškyla mintis apie kažką, kas gerai apsaugota, pavyzdžiui, pastatą, sumūrytą iš akmenų. Šie Jehovos žodžiai man suteikia jėgų, padeda nepamiršti, kad jis mane myli ir visuomet bus šalia.“

Pamąstyk

Jei ryžtumeisi prašyti kažkieno pagalbos, į kokį patikimą žmogų kreiptumeisi?
Kaip šią savo problemą galėtum išsakyti maldoje Jehovai?
Ar galėtum įvardinti du būdus (neturime omenyje savęs žalojimo), kurie užgriuvus nerimui ir įtampai tau padėtų atsipalaiduoti?

Mano pamėgtų Biblijos eilučių atmintinė

Patarimas. Atradęs eilutę, kur kalbama, kaip Jehova myli kiekvieną žmogų, taip pat žodžius, kurie padėtų ugdytis nuosaikų požiūrį tiek į save, tiek į savo nesėkmes, pasižymėk atmintinėje. Vienu ar dviem sakiniais paminėk, kuo ši mintis reikšminga tau. Pirmiausia gali paskaityti, kokios Rašto eilutės pasirodė naudingos Dianai, Keiti bei Lorenai.

Romiečiams 8:38, 39

„Šie žodžiai primena, kad Jehova mane myli net tuomet, kai, rodos, blogiau nebegali būti“ (Diana).
Psalmyno 73:23

„Taip įsitikinu, kad nesu viena. Jehova tiesiog čia, šalia manęs“ (Keiti).
1 Petro 5:10

„Sunkumai paprastai iškart nepraeina; gali tekti trumpai pakentėti. Tačiau galiausiai Jehova mus tiek sustiprins, kad ištversime viską“ (Lorena).