JAUNIMAS KLAUSIA...

Ar draugystę nutraukti? (1 dalis)

ĮRAŠO KALBA

Kartais sprendimas ryšius nutraukti išeina tik į gera. Štai ką sako Džil: „Iš pradžių man glostė savimeilę, kad mano vaikinui nuolat rūpi, kur aš esu, ką veikiu ir su kuo. Bet galiausiai priėjome prie tokios ribos, kad turėjau laiką leisti tik su juo ir su niekuo kitu. Jis netgi ėmė pavydėti, kad būnu su savo šeimos nariais, ypač su tėčiu. Kai draugystę nutraukiau, tarytum kokia didžiulė našta nuo pečių nukrito!“

Panašiai buvo ir su Sara. Jai ėmė kliūti, kad jos vaikinas Džonas yra sarkastiškas, reiklus ir šiurkštus. „Vieną sykį, – prisimena Sara, – jis atėjo pas mus pavėlavęs tris valandas! Kai mama atidarė duris, jis, nekreipdamas į ją jokio dėmesio, man pasakė: „Eime. Mes vėluojam.“ Pasakė ne „aš vėluoju“, bet „mes vėluojam“. Kad būtų bent atsiprašęs ar kaip nors pasiaiškinęs. O pikčiausia, – neparodė pagarbos mano mamai!“

Žinoma, dėl vieno nuviliančio poelgio ar netikusios savybės draugystė nebūtinai pasmerkta žlugti (Psalmyno 130:3). Vis dėlto supratusi, jog Džono šiurkštumas – ne atsitiktinis, o įsišaknijęs charakterio bruožas, Sara nusprendė padėti tašką.

Ką daryti, jeigu ir tu, kaip Džil ir Sara, pamatai, kad su tuo, su kuriuo draugauji, tau ne pakeliui? Neignoruok savo vidinio balso! Kad ir kaip būtų sunku, tokius santykius geriausia nutraukti. Patarlių 22:3 sakoma: „Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo.“

Viską užbaigti, aišku, gali būti nelengva, bet nepamiršk, kad santuoka yra visam gyvenimui. Geriau jau nukęsti trumpalaikį skausmą dabar, negu paskui metų metais graužtis!