Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kelias į šeimos laimę

Kaip spręsti nesutarimus

Kaip spręsti nesutarimus

Jis: „Po vestuvių mes su Sara * gyvenom pas mano tėvus. Kartą brolio mergina paprašė parvežti ją namo. Sutikau ir pasiėmiau kartu sūnų. Kai grįžau, Sara buvo įsiutusi. Kilo kivirčas ir visai šeimai girdint ji apšaukė mane mergišiumi. Praradęs savitvardą prikalbėjau tokių dalykų, kad jinai dar labiau užpyko.“

Ji: „Sūnus silpnos sveikatos, be to, šeimoje turėjome finansinių sunkumų. Todėl, kai Fernandas išvažiavo su brolio mergina ir mūsų vaiku, man tai nepatiko dėl kelių priežasčių. Kai jis grįžo, pasakiau, ką galvoju. Mes smarkiai susiginčijom ir visaip išvadinom vienas kitą. Po to jaučiausi bjauriai.“

JEIGU pora pykstasi, ar tai reiškia, kad meilė baigėsi? Ne. Fernandas su Sara tikrai myli vienas kitą. Konfliktų kartais kyla net laimingiausiose šeimose.

Kur slypi nesutarimų šaknys ir ką daryti, kad jie nesužlugdytų santuokos? Kadangi santuoką įkūrė Dievas, protinga pažiūrėti, ką šiuo klausimu sako jo Žodis, Biblija (Pradžios 2:21, 22; 2 Timotiejui 3:16, 17).

Supraskite, dėl ko kyla konfliktai

Paprastai visos poros nori, kad jų santuokoje vyrautų meilė ir gerumas. Tačiau Biblija atkreipia dėmesį, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Todėl kai nuomonės išsiskiria, nuslopinti susierzinimą ne visada lengva. Ir jeigu kyla ginčas, kai kam gali būti labai sunku nekalbėti užgauliai ar susilaikyti nerėkus (Romiečiams 7:21; Efeziečiams 4:31). Kas dar sukelia įtampą?

Neretai vyrai ir žmonos mintis reiškia nevienodai. „Kai tik susituokėm, — pasakoja Mičiko, — mūsų pokalbiuose išaiškėjo vienas dalykas: mes labai skirtingai žiūrime į tą patį reikalą. Man patinka kalbėti ne tik apie tai, kas įvyko, bet kaip ir kodėl. Mano vyrui rūpi tik galutinis rezultatas.“

Mičiko atvejis nėra vienintelis. Daugybėje santuokų yra taip, kad vienas kuris linkęs aptarinėti reikalus su visomis smulkmenomis, o kitas išvis mieliau apie tai nekalbėtų. Būna, kad kuo labiau vienas sutuoktinis bando kalbėtis, tuo labiau antrasis stengiasi pokalbio išvengti. Gal taip yra ir jūsų šeimoje? Kažkuris nori aptarti problemą, o kitas tik ir siekia, kaip išsisukti?

Dar reiktų atsižvelgti ir į tai, kokioje šeimoje kiekvienas augo. Nuo to labai priklauso asmens supratimas, kaip sutuoktiniams bendrauti. Džastinas, jau penkeri metai kaip vedęs, komentuoja: „Mano šeima buvo uždaroka, todėl man nėra lengva kalbėti apie savo jausmus. Tai erzina mano žmoną, nes ji kilo iš šeimos, kur buvo įprasta mintis reikšti labai atvirai, — ji kaipmat pasako man, kaip jaučiasi.“

Kodėl svarbu problemas spręsti drauge

Ar santuoka bus laiminga, pasak specialistų, lemia ne tai, kaip dažnai sutuoktiniai kartoja, kad myli vienas kitą. Seksualinis suderinamumas ir pinigai taip pat nėra svarbiausia. Šeimyninė laimė daugiausiai priklauso nuo to, kaip vyras ir žmona geba drauge spręsti nesutarimus.

Be to, Jėzus sakė, kad santuokos ryšiais sujungia ne žmogus, o Dievas (Mato 19:4-6). Todėl laiminga šeima teikia šlovę Dievui. Užtat jei vyras nerodo meilės žmonai ir nėra jai dėmesingas, Jehova Dievas gali nesiklausyti jo maldų (1 Petro 3:7). O jeigu žmona negerbia vyro, iš tikrųjų rodo nepagarbą pačiam Jehovai, paskyrusiam vyrą šeimos galva (1 Korintiečiams 11:3).

Sėkmės raktas — vengti užgaulios kalbos

Kad ir kaip būtumėte pratę bendrauti ar kokioje aplinkoje užaugę, jei norite vadovautis Biblijos principais ir kuo geriau spręsti nesutarimus, privalote susilaikyti nešnekėję to, kas kitą gali žeisti. Kiekvienas pasvarstykite:

Ar slopinu norą atsikirsti?

„Nosies spaudimas ištekina kraują ir pykčio kurstymas sukelia nesantaiką“ (Patarlių 30:33, Jr). Ką tai reiškia? Štai pavyzdys. Iš pradžių gal tik išsiskiria nuomonės dėl šeimos biudžeto („reiktų mažiau išlaidauti“), tačiau greit imama kritikuoti vienas kito charakterį („tau trūksta atsakomybės!“). Tikrai, jei tavo sutuoktinis „spaudžia tau nosį“ panašiais priekaištais, gali kilti noras atsakyti tuo pačiu. Tačiau tai tik dar labiau supykdys kitą ir nesantaika paaštrės.

Jokūbas, vienas iš Biblijos rašytojų, perspėjo: „Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis“ (Jokūbo 3:5, 6). Jei sutuoktiniai nepažaboja liežuvio, menki nesutarimai gali veikiai peraugti į nebevaldomus konfliktus. Šeimoje, kur nuolat verda karšti ginčai, meilingą atmosferą sukurti sunku.

Užuot atsikirtęs, gal galėtum elgtis kaip Jėzus — „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo“ (1 Petro 2:23). Greičiausias būdas numalšinti užsiplieskusį pyktį yra pripažinti, kad sutuoktinis, ko gero, teisus, ir jei reikia atsiprašyti.

PAMĖGINK ŠTAI KĄ. Kai kitą sykį užvirs kivirčas, stabtelėk ir pamąstyk: „Argi sunku man pripažinti, kad sutuoktinio nuogąstavimai nėra tušti? Gal kažkuriuo metu ir aš papyliau žibalo į ugnį? Kodėl negalėčiau atsiprašyti?“

Ar neignoruoju sutuoktinio jausmų?

Dievo Žodis liepia: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus“ (1 Petro 3:8). Pritaikyti šį patarimą gali būti sunku bent dėl dviejų priežasčių. Viena gali būti ta, kad per menkai įsigilini į kito jausmus. Pavyzdžiui, jei sutuoktinis dėl kažko sunerimęs labiau nei tu, gal norisi tiesiog išrėžti: „Tu pernelyg jautriai reaguoji!“ Tavo ketinimas, ko gero, yra padėti jam ar jai viską vertinti blaiviai. Tačiau tokie žodžiai vargu ar nuramins. Tiek žmonai, tiek vyrui svarbu žinoti, kad mylimas žmogus stengiasi įsijausti į jo išgyvenimus ir suprasti.

Paisyti kito nuomonės ar jausmų gali trukdyti ir išdidumas. Išdidus asmuo bando iškelti save ir nuolat menkina kitus. Kaip nors negražiai vadina arba nemaloniai lygina su kažkuo. Panašiai Jėzaus dienomis elgėsi fariziejai ir Rašto aiškintojai. Jeigu kas nors, kad ir fariziejus, išsakydavo kitokią nei daugumos nuomonę, likusieji griebdavosi žeminančių replikų ir įžeidinėjimų (Jono 7:45-52). Jėzus buvo ne toks. Jis atjautė žmones ir atsižvelgdavo į jų prašymus (Mato 20:29-34; Morkaus 5:25-34).

O kaip tu reaguoji, kai sutuoktinis išsako savo nuomonę? Ar iš tavo balso tono, žodžių ir veido išraiškos matyti, kad stengiesi suprasti? O gal parodai, kad tau visai tas pats, ką jis ar ji mano?

PAMĖGINK ŠTAI KĄ. Per ateinančias savaites dėmėkis, kaip kalbi su sutuoktiniu. Jei pagausi save, kad ėmei šnekėti nepagarbiai ar kandžiai, tuoj pat atsiprašyk.

Gal neretai savo antrajai pusei primetu savanaudiškus motyvus?

„Argi veltui Jobas bijo Dievo? [...] Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi?“ (Jobo 1:9, 10). Šiais žodžiais Šėtonas parodė abejojąs, ar Jobas tarnauja Dievui iš tyrų paskatų.

Taip gali atsitikti ir sutuoktiniams, jeigu pasiduos panašiam mąstymui. Pavyzdžiui, jei gyvenimo draugas padaro tau kai ką malonaus, gal iškart pamanai, kad tai nenuoširdu, kad jis tik nori ką nors gauti ar bando kažką nuslėpti? O jeigu nuvilia, ar pasmerki kaip nepataisomą savanaudį ir beširdį? Gal akimirksniu prisimeni ankstesnes jo ar jos klaidas ir prisieki sau neužmiršti ir šios?

PAMĖGINK ŠTAI KĄ. Užsirašyk viską, ką gero sutuoktinis padarė dėl tavęs, taip pat kilnius motyvus, kurie galėjo įkvėpti jį tam.

Apaštalas Paulius rašė: „Meilė [...] nelaiko nuoskaudų sąskaitos“ (1 Korintiečiams 13:4, 5; Jr). Nors tikra meilė nėra akla, ji neskaičiuoja klaidų. Paulius taip pat teigė, kad meilė „visa tiki“ (1 Korintiečiams 13:7). Ne todėl, kad būtų lengvatikė, bet kad linkusi pasitikėti. Ji nėra įtari. Meilė, kokią ugdytis skatina Biblija, yra pasiruošusi atleisti ir tikėti, kad kito motyvai geri (Psalmyno 86:5, Brb; Efeziečiams 4:32). Jei sutuoktiniai rodo vienas kitam tokią meilę, jų santuoka bus laiminga.

PAMĄSTYK...

  • Ką ne taip darė pradžioje minėta pora?

  • Kaip man nekartoti panašių klaidų savo santuokoje?

  • Kurie aspektai, paminėti straipsnyje, man aktualiausi?

^ pstr. 3 Vardai pakeisti.