Mato 22:1–46
22 Jėzus ir toliau kalbėjo jiems palyginimais:
2 „Su dangaus Karalyste yra kaip su karaliumi, kuris iškėlė savo sūnui vestuves.+
3 Jis išsiuntė savo vergus sušaukti į vestuves pakviestųjų, bet tie nepanoro ateiti.+
4 Tada jis išsiuntė kitus vergus tardamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: „Štai mano vaišės paruoštos, jaučiai ir nupenėti gyvuliai papjauti ir viskas parengta. Ateikite į vestuves!“’
5 Tačiau pakviestiesiems tai nerūpėjo ir jie nuėjo kas sau: vienas – į savo lauką, kitas – prekiauti,+
6 o dar kiti pasičiupo vergus, išsityčiojo iš jų ir nužudė.
7 Karalius užsirūstino. Jis pasiuntė savo pulkus ir jie tuos žudikus išgalabijo, o jų miestą sudegino.+
8 Tada karalius pasakė savo vergams: ‘Vestuvės suruoštos, bet pakviestieji pasirodė nesą verti jose būti.+
9 Todėl eikite į kelius, vedančius iš miesto, ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’+
10 Tad išėję į kelius tie vergai surinko visus, ką tik rado, – ir blogus, ir gerus žmones. Svečių prie stalo susirinko pilna vestuvių menė.
11 Atėjęs pasimatyti su svečiais, karalius pastebėjo žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužio.
12 Todėl jo paklausė: ‘Bičiuli, kaip čia patekai be vestuvių drabužio?’ Šis neturėjo ką atsakyti.
13 Tada karalius liepė savo tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite laukan į tamsybes. Ten jis verks ir grieš dantimis.’
14 Taigi, yra daug pakviestų, bet maža išrinktų.“
15 Tada fariziejai nuėję tarėsi, kaip pričiupti Jėzų kalboje.+
16 Jie pasiuntė pas jį savo mokinius drauge su Erodo šalininkais.+ Šie sakė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos ir tau nerūpi įtikti kitiems, nes tu nežiūri žmonių padėties.
17 Taigi pasakyk mums, ką manai: valia* mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne?“
18 Bet Jėzus supratęs jų klastą atsakė: „Kodėl mėginate mane, veidmainiai?
19 Parodykite man mokesčio monetą.“ Šie atnešė jam denarą*.
20 Jėzus jų paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
21 Tie atsakė: „Cezario.“ Tada jis tarė jiems: „Taigi, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui.“+
22 Apstulbinti tokio atsakymo jie pasišalino.
23 Tądien sadukiejai (jie sako, kad nebus prisikėlimo)+ priėjo prie Jėzaus ir paklausė:+
24 „Mokytojau, Mozė pasakė: ‘Jeigu kas mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir duoti savo broliui palikuonių.’+
25 Antai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedė, paskui mirė. Kadangi neturėjo palikuonių, jo žmoną vedė jo brolis.
26 Tas pats atsitiko su antru, su trečiu ir taip – su visais septyniais.
27 Paskiausiai mirė ir ta moteris.
28 Tad kai prisikels, kurio iš septynių žmona ji bus? Juk visi buvo ją vedę.“
29 Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nes neišmanote Raštų ir nesuvokiate Dievo galybės.+
30 Prisikėlusieji nei ves, nei tekės, jie bus kaip angelai danguje.+
31 O dėl mirusiųjų prisikėlimo, tai ar nesate skaitę, ką Dievas jums kalbėjo:
32 ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’?+ Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas.“+
33 Tai girdėdamos minios labai stebėjosi jo mokymu.+
34 Išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, visi fariziejai atėjo pas jį.
35 Vienas iš jų, Įstatymo žinovas, norėdamas jį išmėginti paklausė:
36 „Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme svarbiausias?“+
37 Jėzus pasakė jam: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.’+
38 Tai svarbiausias įsakymas, jis yra pirmasis.
39 Antrasis, panašus į jį, yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’+
40 Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“+
41 Fariziejams ten tebesant, Jėzus jų paklausė:+
42 „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno jis sūnus?“ Tie atsakė: „Dovydo.“+
43 Jis paklausė jų: „Kodėl tada Dovydas dvasios įkvėptas+ vadina jį Viešpačiu sakydamas:
44 ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus tau po kojų“’?+
45 Jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaip Kristus gali būti jo sūnus?“+
46 Niekas negalėjo atsakyti jam nė žodžio, ir nuo tos dienos nė vienas nebedrįso jo klausinėti.
