Mokytojo 7:1–29
7 Geras vardas vertingiau už brangų aliejų,+ mirties diena vertingesnė už gimimo dieną.
2 Geriau eiti į namus, kuriuose gedima, negu į namus, kuriuose linksminamasi.+ Juk kiekvieno žmogaus laukia toks pat galas ir gyvieji tesideda tai į širdį.
3 Geriau liūdėti negu juoktis,+ nes veidą niaukiantis liūdesys daro širdį geresnę.+
4 Išmintingo žmogaus širdis – namuose, kur gedima, o kvailio širdis – ten, kur džiūgaujama*.+
5 Geriau klausytis išmintingo žmogaus pabarimo+ negu kvailio liaupsės.
6 Juk kvailio kvatojimas – tarsi po puodu degančių erškėčių spragsėjimas.+ Tai irgi tuštybė.
7 Priespauda ir išmintingą žmogų gali išvaryti iš proto, o kyšis – sugadinti širdį.+
8 Geriau reikalo pabaiga negu pradžia. Geriau būti kantriam negu išpuikusios dvasios.+
9 Neskubėk* įsižeisti,+ nes įžeidumas gyvena kvailio užantyje.+
10 Nesakyk: „Kodėl seniau buvo geriau nei dabar?“ Tai neišmintingas klausimas.+
11 Išmintis drauge su palikimu yra geras dalykas, naudingas tiems, kurie regi dienos šviesą*.
12 Juk išmintis, kaip ir pinigai, teikia saugumą.+ Vis dėlto žinojimas su išmintimi pranašesni, nes juos turinčiam apsaugo gyvybę.+
13 Pamąstyk apie Dievo darbus. Argi kas gali ištiesinti tai, ką jis padarė kreiva?+
14 Kai diena gera, daryk gera,+ o nelaimės dieną prisimink: Dievas duoda ir vienokią, ir kitokią dieną,+ kad žmonės negalėtų nuspėti, kas jų laukia ateityje.+
15 Per savo tuščią gyvenimą+ mačiau visko – ir kaip teisusis pražūva, nors elgiasi teisiai,+ ir kaip nedorėlis nugyvena ilgą amžių, nors daro, kas nedora.+
16 Nebūk per daug teisus+ nė per daug išmintingas.+ Kodėl turėtum užsitraukti pražūtį?+
17 Ir neįklimpk į nedorybę – nebūk kvailas.+ Kodėl turėtum mirti pirma laiko?+
18 Bus geriausia, jei ir pirmojo pamokymo laikysiesi, ir antrojo paisysi.+ Kas bijo Dievo, laikysis abiejų.
19 Išmintingą žmogų išmintis padaro stipresnį už dešimtį miesto galiūnų.+
20 Nėra žemėje tokio teisaus žmogaus, kuris vien gera darytų ir niekada nenusidėtų.+
21 Nekreipk dėmesio į viską, ką žmonės šneka,+ kad kartais neišgirstum savo tarno kalbant apie tave pikta*,
22 nes širdyje gerai žinai, kad ne sykį ir pats esi kalbėjęs pikta apie kitus.+
23 Pasitelkęs išmintį, aš viską tyrinėjau; sakiau sau: „Būsiu išmintingas.“ Bet tai man buvo nepasiekiama.
24 Neįmanoma ištirti visko, kas vyksta, tai per daug gilu. Kas gali viską suprasti?+
25 Širdyje nutariau: pažinsiu, ištirsiu, surasiu išmintį ir visa ko priežastį, taip pat perprasiu, kiek kvailybėje yra nedorybės, kiek beprotybėje – paikystės.+
26 Ir supratau štai ką: moteris, kuri spendžia spąstus, kurios širdis yra it tinklas, kurios rankos lyg kalėjimo pančiai, kartesnė už mirtį. Tas, kuris Dievui patinka, paspruks nuo tokios,+ o nusidėjėlis bus jos sugautas.+
27 „Pasakysiu, ką atradau, – sako mokytojas.+ – Kol priėjau prie savo išvadų, tyriau vieną dalyką po kito,
28 bet to, ko ieškojau, neradau. Vieną vyrą* iš tūkstančio radau, bet neradau nė vienos moters.
29 Supratau tik štai ką: Dievas padarė žmoniją dorą,+ bet žmonės patys visko prasimano.“+
Išnašos
^ Arba „linksminamasi“, „pramogaujama“.
^ Pažod. „Neskubėk dvasioje“.
^ T. y. gyviesiems.
^ Pažod. „tave keikiant“.
^ T. y. teisų vyrą.
