Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Jehova suteikė man daugiau, nei esu nusipelnęs

Jehova suteikė man daugiau, nei esu nusipelnęs

Kai buvau septyniolikos, gyvenau tais pačiais rūpesčiais bei svajonėmis kaip ir mano bendraamžiai. Mėgau būti su draugais, plaukioti, žaisti futbolą. Bet vieną vakarą gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Patekau į baisią motociklo avariją, po kurios likau nuo kaklo paralyžiuotas. Tai atsitiko maždaug prieš 30 metų, ir nuo to laiko esu prikaustytas prie lovos.

Augau Alikantės mieste, Ispanijos rytinėje pakrantėje. Mūsų šeima niekada nebuvo darni, todėl didžiąją laiko dalį praleisdavau gatvėje. Netoli namų buvo padangų restauravimo dirbtuvės. Susidraugavau su ten dirbančiu Chose Marija. Jis buvo labai šiltas žmogus ir negailėjo dėmesio, kurio man taip trūko šeimoje. Sunkiu metu jis buvo tarsi brolis, tikras draugas, nors ir 20 metų vyresnis.

Chosė Marija studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Mačiau, kaip jis vertina Šventąjį Raštą; ką sužinojęs, dažnai dalindavosi su manimi. Klausydavausi jo pagarbiai, bet tuo, ką jis pasakodavo, niekada išties nesidomėjau. Mano protas buvo užimtas kitais dalykais. Tačiau greit viskas pasikeitė.

NELAIMINGAS ATSITIKIMAS, PAKEITĘS MANO GYVENIMĄ

Daug kalbėti apie avariją nemėgstu. Galiu pasakyti tik tiek, kad buvau neatsargus ir kvailas. Gyvenimas pasikeitė vos per vieną dieną. Toks jaunas ir gyvybingas staiga buvau paralyžiuotas ir ilgam įkalintas ligoninės palatoje. Susitaikyti su tuo išties buvo beprotiškai sunku. Nuolat mąsčiau: „Ar yra kokia prasmė gyventi?“

Chosė Marija atėjo į ligoninę ir tuoj pat pasirūpino, kad mane aplankytų Jehovos liudytojai iš vietinės bendruomenės. Jų dėmesys labai sujaudino. Kai tik buvau išleistas iš intensyviosios slaugos skyriaus, pradėjau studijuoti Bibliją. Radau atsakymą, kodėl žmonės kenčia, miršta ir kodėl Dievas leidžia, kad atsitiktų tokios nelaimės. Taip pat sužinojau, kokią ateitį Dievas žada – Žemėje gyvens tobuli žmonės, ir niekas niekada nebesakys: „Aš sergu“ (Izaijo 33:24, Brb). Pirmą kartą gyvenime man atsivėrė nuostabi viltis.

Išleistas iš ligoninės toliau uoliai studijavau Bibliją. Įsigijęs specialų invalido vežimėlį, net apsilankiau keliose Jehovos liudytojų sueigose ir dalyvavau skelbimo tarnyboje. 1988 metų lapkričio 5 dieną, būdamas 20 metų, buvau pakrikštytas specialiai neįgaliesiems pritaikytoje vonioje. Dievas visiškai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Bet kaip aš galėjau jam parodyti dėkingumą?

NORS IR NEĮGALUS, NEPASIDUODU

Supratau, jog neturiu leisti, kad sveikatos būklė mane atitrauktų nuo tarnavimo Jehovai. Norėjau ir toliau daryti pažangą (1 Timotiejui 4:15). Iš pradžių buvo nelengva, nes šeima priešinosi mano naujajam tikėjimui. Bet aš turėjau bendratikius – dvasinius brolius ir seseris. Jie pasirūpindavo, kad niekada nepraleisčiau sueigų ir galėčiau dalyvauti skelbimo tarnyboje.

Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad man visą parą reikalinga speciali slauga. Ilgai ieškojęs, galiausiai radau tinkamą neįgaliųjų centrą Valensijoje, už 160 kilometrų į šiaurę nuo Alikantės. Šis centras tapo mano nuolatine gyvenamąja vieta.

Nors prikaustytas prie lovos, esu pasiryžęs dalytis savo tikėjimu su kitais.

Nors prikaustytas prie lovos, ir toliau buvau pasiryžęs tarnauti Jehovai. Iš invalidumo pašalpos ir kitų paramos įsigijau kompiuterį ir paprašiau, kad jį pastatytų prie mano lovos. Taip pat nusipirkau mobilųjį telefoną. Dabar kas rytą slaugytoja įjungia man kompiuterį ir telefoną. Kompiuteriu naudojuosi smakru valdydamas vairasvirtę. Be to, turiu specialią lazdelę, kurią laikydamas burnoje galiu spausdinti klaviatūra ir rinkti numerius telefone.

Specialia lazdele renku telefono numerį

Kaip šios technologijos man padeda? Pirmiausia galiu naudotis svetaine jw.org bei Sargybos bokšto INTERNETINE BIBLIOTEKA. Kaip visa tai man praverčia! Kasdien ištisas valandas studijuoju Biblija pagrįstus leidinius ir taip vis daugiau sužinau apie Dievą bei jo nuostabias savybes. Kai pasijuntu vienišas ar kiek nuliūstu, svetainėje visada randu, kas pakelia man nuotaiką.

Naudodamasis kompiuteriu galiu klausytis sueigų programos ir pats jose dalyvauti: komentuoti, melstis bendruomenės vardu, sakyti viešąją kalbą ir, kai man paskiriama, net viešai skaityti Sargybos bokšto straipsnį. Nors pats būti su visais Karalystės salėje negaliu, jaučiuosi visavertis bendruomenės narys.

Turėdamas telefoną bei kompiuterį, galiu dalyvauti ir skelbimo darbe. Suprantama, negaliu eiti nuo durų prie durų kaip kiti Jehovos liudytojai, bet tai man nekliudo savo tikėjimu dalytis su kitais. Tiesą sakant, man taip patinka kalbėti telefonu biblinėmis temomis, kad bendruomenės vyresnieji net paprašė būti atsakingą už skelbimo tarnybą telefonu. Toks būdas ypač padeda tiems bendruomenės nariams, kurie negali išeiti iš namų.

Vedu Biblijos studijas

Yra ir kitokios veiklos. Kasdien aplanko draugai, o kartu su jais ir jų giminaičiai ar kokie pažįstami, kurie domisi Biblija. Neretai manęs net paprašo pravesti jiems Biblijos studijas. Kartais kokie bendratikiai atėję surengia savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Man ypač patinka, kai mažyliai sėdi prie mano lovos ir pasakoja, kodėl myli Jehovą.

Dalyvauju draugų šeimos dvasinio ugdymo vakare

Džiaugiuosi, kad nesu pamirštas. Mano kambaryje nuolat šurmuliuoja draugai, atvykstantys tiek iš arti, tiek iš toli. Kaip galbūt ir įsivaizduojate, toks nuoširdus dėmesys stebina slaugos centro darbuotojus. Kasdien dėkoju Jehovai, kad leido priklausyti tokiai nuostabiai brolijai.

NENULEIDŽIU RANKŲ

Kai kas nors paklausia, kaip laikausi, atsakau paprastai: „Kaip matai, vis dar nenuleidžiu rankų!“ Be abejo, kovoti tenka ne man vienam. Kad ir kokios būtų aplinkybės ar kliūtys, kiekvienas krikščionis grumiasi – kovoja šauniąją tikėjimo kovą (1 Timotiejui 6:12). Kaip nepalūžtu tiek daug metų? Kasdien meldžiuosi ir dėkoju Jehovai už tai, kad mano gyvenimui suteikė prasmę. Stengiuosi Dievui tarnauti visomis jėgomis, mintis sutelkęs į ateities viltį.

Chosė Marija

Dažnai mąstau apie tai, kaip jausiuosi naujajame pasaulyje, kai vėl galėsiu bėgioti ir šokinėti. Kartais su savo artimu draugu Chose Marija, kuris serga poliomielitu, juokaujame, jog kartu bėgsime maratoną. „Kuris laimės?“ – klausiu jo. „Visiškai nesvarbu, – sako jis. – Svarbiausia ten būti.“

Susitaikyti su negalia niekada nebuvo lengva. Suprantu, kad paauglystėje pasielgiau kvailai, ir tai man brangiai kainavo. Vis dėlto koks dėkingas esu, kad Jehova manęs neapleido! Jis davė man tiek daug: didžiulę dvasinę šeimą, troškimą gyventi, džiaugsmą padėti kitiems ir nuostabią ateities viltį. Jei turėčiau išreikšti savo jausmus vienu sakiniu, tikriausiai pasakyčiau, kad Jehova išties suteikė man daugiau, nei esu nusipelnęs.