Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

SEKIME JŲ TIKĖJIMU | JUOZAPAS

„Nejau aš esu Dievo vietoje?“

„Nejau aš esu Dievo vietoje?“

TEMSTA. Juozapas susimąstęs stovi savo sode, žvelgdamas į datulių palmes, kitus vaismedžius, tvenkinius su vandens augalais. Čia pat už tvoros — paties faraono rūmai. Juozapo ausis pasiekia iš jo namų sklindantys pavieniai garsai; jo sūnus Manasas išdykauja su savo mažuoju broliuku Efraimu, o šis smagiai krykštauja. Tėvui nesunku įsivaizduoti, kas vyksta viduje, — žmona švelniai šypsodamasi stebi vaikų išdaigas. Nusišypso ir Juozapas. Jis visada žinojo, kad Dievas jį laimina.

Turėdamas omenyje, kad jau gali užmiršti skaudžią praeitį, savo pirmagimiui Juozapas ir davė Manaso vardą (Pradžios 41:51). Kadangi pastaraisiais metais Dievas Juozapą akivaizdžiai laimino, širdgėla, kurią kėlė prisiminimai apie namus, brolius, tėvą, kiek atlėgo. Vyresnių brolių neapykanta labai pakeitė jo gyvenimą. Kadaise šie į jį pasikėsino, ketino nužudyti ir galiausiai pardavė pirkliams kaip vergą. Nuo tada jo gyvenime vienas netikėtumas sekė kitą. Daugiau kaip dešimtį metų Juozapas praleido vergijoje, sėdėjo kalėjime — kurį laiką net surakintas grandinėmis. Ir štai dabar jis — įtakingiausias asmuo Egipte po faraono! *

Ne vienerius metus Juozapas matė, kaip pildosi Jehovos pranašystės. Egiptas septynerius metus džiaugėsi itin gausiu derliumi, ir Juozapas visą tą laiką rūpinosi, kad visoje šalyje būtų kaupiamos grūdų atsargos. Per tą laiką jiems su žmona Asenata gimė du sūnūs. Vis dėlto Juozapas dažnai mintimis grįždavo už šimtų kilometrų į gimtuosius namus, kur liko jam be galo brangūs žmonės — brolis Benjaminas ir tėvas Jokūbas. Tikriausiai jam rūpėjo, ar jie gyvi ir sveiki, ar vyresnieji broliai atsikratė savo bjauraus būdo, ar kada baigsis sena nesantaika, išdraskiusi jų šeimą.

Jei ir jūsų šeimos ramybę sudrumstė pavydas, išdavystė ar neapykanta, galbūt jaučiatės panašiai kaip Juozapas. Ko galime pasimokyti iš Juozapo tikėjimo, skaitydami, kaip jis rūpinosi savo šeima?

„EIKITE PAS JUOZAPĄ“

Juozapas buvo labai užimtas, ir metai bėgte bėgo. Kaip Jehova ir buvo išpranašavęs per faraono sapną, po septynerių gausos metų viskas apsivertė aukštyn kojom. Javai nebeužderėjo! Netrukus badas ištiko visus aplinkinius kraštus. Tačiau, kaip rašoma Biblijoje, „Egipto žemėje duonos buvo“ (Pradžios 41:54). Be abejo, Juozapui duotas Dievo perspėjimas ir paties Juozapo organizaciniai sugebėjimai buvo labai naudingi visiems Egipto žmonėms.

Kadangi Juozapas išliko nuolankus, Jehova jį panaudojo savo tikslams įgyvendinti

Egiptiečiai tikriausiai jautėsi dėkingi šiam hebrajui ir labai vertino jo sugebėjimus. Vis dėlto Juozapas niekada nebūtų norėjęs, kad garbė atitektų jam, o ne Jehovai. Jeigu turime kokių gabumų, kuriuos panaudojame nuolankiai tarnaudami Dievui, neabejokime, kad jis gali suteikti progų jiems atsiskleisti taip, kaip niekada net ir neįsivaizdavome.

Po kurio laiko bado gniaužtus pajuto ir egiptiečiai. Kai jie šaukėsi faraono pagalbos, šis sakė: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tai ir darykite.“ Tada Juozapas atidarė sandėlius, kur buvo laikomos grūdų atsargos, ir žmonės jų galėjo nusipirkti, kiek kam reikėjo (Pradžios 41:55, 56).

Tačiau aplinkiniuose kraštuose tokių puikių sąlygų nebuvo. Už šimtų kilometrų, Kanaane, Juozapo šeima kentė nepriteklių. Išgirdęs, kad Egipte yra grūdų, Jokūbas pasiuntė sūnus jų nupirkti (Pradžios 42:1, 2).

Keliauti liepė dešimčiai sūnų, bet jauniausio, Benjamino, su jais neišleido. Tėvas negalėjo pamiršti tos dienos, kai savo numylėtinį Juozapą vieną išsiuntė aplankyti brolių. Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė savo berniuką. Vyresnieji sūnūs jam parnešė tik gražųjį Juozapo apdarą — tėviškos meilės ir dėmesio ženklą, — visą suplėšytą ir kruviną. Jie įtikino tėvą, kad Juozapą sudraskė laukiniai žvėrys (Pradžios 37:31-35).

JUOZAPAS IŠKART ATSIMINĖ

Po ilgos kelionės Jokūbo sūnūs pasiekė Egiptą. Pasiteiravę, kur galėtų įsigyti grūdų, buvo nusiųsti pas aukštą pareigūną Cafnat Paneahą (Pradžios 41:45). Ar jį pamatę atpažino, kad tai — Juozapas? Ne. Jiems tai buvo aukštas Egipto pareigūnas, kurio pagalbos ir reikėjo. Išreikšdami pagarbą broliai pasielgė, kaip tais laikais ir buvo priimta, „nusilenkė iki pat žemės“ (Pradžios 42:5, 6).

O Juozapas? Jis kaipmat atpažino brolius. Be to, pamatęs juos nusilenkiant, iškart atsiminė, kas nutiko vaikystėje. Biblijoje rašoma, kad Juozapas prisiminė anuomet Jehovos jam siųstus sapnus, jog ateis laikas, kai broliai jam nusilenks. Dabar tai ir įvyko! (Pradžios 37:2, 5-9; 42:7, 9) Kaip Juozapas pasielgs? Apkabins juos? Keršys?

Jis suprato, kad nevalia pasiduoti jausmams, kad ir kokie jie būtų. Akivaizdu, kad įvykiai rutuliojosi pagal Jehovos valią. Juk Dievas buvo pažadėjęs, kad Jokūbo palikuoniai taps galinga tauta (Pradžios 35:11, 12). Jeigu paaiškės, kad Juozapo broliai tebėra žiaurūs, savanaudžiai, nesąžiningi, kokios pražūtingos gali būti pasekmės! Be to, jeigu Juozapas pasielgtų impulsyviai, galėtų nukentėti visai nekalti žmonės, galbūt net jo tėvas ir Benjaminas. Beje, ar jie tebėra gyvi? Kad galėtų brolius išbandyti ir sužinoti, kokie jie dabar, Juozapas nusprendė neatskleisti, kas esąs. Tada paaiškėtų, ko Jehova iš jo tikisi.

Jums veikiausiai niekada neteks atsidurti panašioje situacijoje. Tačiau nesantaikos bei susiskaldymų šeimoje dažnai pasitaiko ir šiandien. Su tuo susidūrę, galime būti linkę pasiduoti emocijoms ir elgtis impulsyviai. Kur kas išmintingiau sekti Juozapo pavyzdžiu ir stengtis suvokti, kokiam mūsų sprendimui pritartų Dievas (Patarlių 14:12). Nepamirškite: kad ir kaip svarbu sutarti su šeimos nariais, nepalyginamai svarbesni santykiai su Jehova ir jo Sūnumi (Mato 10:37).

„ŠTAI KAIP BŪSITE IŠTIRTI“

Kad pamatytų, kas brolių širdyse, Juozapas nusprendė šiuos išbandyti. Jis kreipėsi į juos per vertėją, kalbėjo šiurkščiai ir apkaltino šnipinėjimu. Norėdami apsiginti, broliai papasakojo apie savo šeimą, paminėdami Juozapui svarbų faktą, kad turi jauniausią brolį, kuris liko namuose. Juozapas bandė nuslėpti jaudulį. Jaunėlis brolis išties gyvas?! Dabar Juozapas žinojo, ką daryti toliau. Jis prabilo: „Štai kaip būsite ištirti.“ Tada pasakė, kad turi pamatyti jų jauniausią brolį. Po kelių dienų leido grįžti namo su sąlyga, kad vienas iš jų liks įkaitu, kol kiti atsives jaunėlį (Pradžios 42:9-20).

Nežinodami, kad Juozapas juos supranta, broliai ėmė tartis, ką daryti, ir apgailestauti dėl baisios nuodėmės, kurią padarė prieš dvidešimt metų. „Esame baudžiami už savo brolį, — kalbėjo jie. — Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo.“ Juozapas suprato, ką broliai kalba, todėl turėjo nusigręžti, kad šie nematytų jo ašarų (Pradžios 42:21-24). Jis žinojo, kad apgailestavimas, jog tenka atsakyti už piktus darbus, toli gražu dar nėra tikroji atgaila. Taigi mėgino juos ir toliau.

Kitus brolius Juozapas išsiuntė namo, o Simeoną paliko kalėti. Be to, pasirūpino, kad į jų maišus su grūdais būtų įdėti pinigai, kuriuos šie buvo sumokėję. Broliai parkeliavo namo ir vargais negalais įtikino Jokūbą, kad savo mylimą sūnų Benjaminą kartu su jais išleistų į Egiptą. Atvykę Juozapo namų prievaizdui jie atvirai papasakojo apie maišuose rastus pinigus ir pasiūlė sumokėti viską, kiek priklausė. Tai buvo kilnu, bet Juozapas norėjo juos pažinti geriau. Jis pakvietė brolius į puotą ir, matydamas Benjaminą, vos galėjo suvaldyti jausmus. Tuomet išleido juos namo su grūdais, tik šįkart Benjamino maiše paslėpė sidabrinę taurę (Pradžios 42:26—44:2).

Šitaip Juozapas paspendė broliams spąstus. Jis įsakė juos vytis, suimti ir apkaltinti taurės vagyste. Kai ji buvo rasta Benjamino maiše, visi buvo sugrąžinti pas Juozapą. Dabar jis turėjo progą įsitikinti, kokie išties yra jo broliai. Už visus kalbėjo Judas. Jis maldavo pasigailėti ir net pasiūlė, kad visi vienuolika liktų vergais Egipte. Bet Juozapas pareiškė, kad vergu Egipte turi likti tik Benjaminas, o visi kiti gali keliauti namo (Pradžios 44:2-17).

Judas ėmė karštai maldauti: „Jis likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli.“ Juozapą tie žodžiai turėjo labai sujaudinti. Juk jis buvo vyresnis mylimos Jokūbo žmonos Rachelės sūnus; ji mirė gimdydama Benjaminą. Juozapas, kaip ir jo tėvas, matyt, brangino savo motinos, Rachelės, atminimą. Galbūt dėl to Benjaminas Juozapui buvo dar brangesnis (Pradžios 35:18-20; 44:20).

Judas nepaliovė maldavęs nepalikti Benjamino vergijoje ir net pasisiūlė vietoje jo vergauti pats. Galiausiai širdį veriantį maldavimą užbaigė tokiais žodžiais: „Kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią“ (Pradžios 44:18-34). Buvo akivaizdu, kaip šis vyras pasikeitė. Jis parodė ne tik atgailą, bet ir pasigėrėtiną atjautą, nesavanaudiškumą, gailestį.

Juozapas matė, kad jo broliai gailisi dėl savo nedoro poelgio

Juozapas nebeištvėrė — turėjo išlieti susikaupusias emocijas. Atleidęs tarnus, ėmė raudoti taip garsiai, kad buvo girdėti ir faraono rūmuose. Tada prisipažino: „Aš jūsų brolis Juozapas.“ Jis apkabino apstulbusius brolius ir nuoširdžiai atleido už tai, ką šie buvo jam padarę (Pradžios 45:1-15). Juozapas pasielgė kilniai, sekdamas Jehova, kuris kilniaširdiškai atleidžia (Psalmyno 86:5). Ar mes elgiamės panašiai?

„TU DAR GYVAS“!

Išgirdęs visą Juozapo šeimos istoriją, faraonas pasiūlė jam garbaus amžiaus tėvą su visa šeimyna atsigabenti pas save į Egiptą. Taigi neilgai trukus Juozapas vėl išvydo savo mylimą tėvą. Jokūbas su ašaromis akyse kalbėjo: „Dabar jau galiu mirti, pats pamatęs, kad tu dar gyvas“ (Pradžios 45:16-28; 46:29, 30).

Tiesą sakant, Jokūbas Egipte gyveno dar septyniolika metų. Čia jis ištarė pranašišką palaiminimą dvylikai savo sūnų. Juozapą, vienuoliktą sūnų, palaimino dvigubai, nors toks palaiminimas paprastai priklausydavo pirmagimiui. Iš Juozapo turėjo kilti dvi Izraelio giminės. Na, o Judui, ketvirtam sūnui, kuris, parodydamas išskirtinę atgailą, pranoko savo brolius, teko ypatingas palaiminimas — iš jo šeimos linijos kils Mesijas! (Pradžios 48—49 skyriai)

Kai Jokūbas, sulaukęs 147 metų, mirė, Juozapo broliai išsigando, kad dabar, būdamas galingas, Juozapas gali jiems keršyti. Bet šis juos nuoširdžiai nuramino. Jis jau seniai suprato, kad jo šeima persikėlė į Egiptą Jehovos valia, todėl jo broliams nebėra ko graužtis dėl to, kas kadaise buvo įvykę. Ir tuomet jiems uždavė susimąstyti verčiantį klausimą: „Nejau aš esu Dievo vietoje?“ (Pradžios 15:13; 45:7, 8; 50:15-21) Juozapas matė, kad Jehova yra geriausias teisėjas. Taigi kas jis, Juozapas, kad baustų tuos, kam Jehova atleido? (Hebrajams 10:30)

Gal ir jums kartais būna sunku atleisti? Ypač taip jaučiamės, jei kas nors kenkia sąmoningai. Bet jei nuoširdžiai atleidžiame tam, kas išties atgailauja, galime užgydyti daug žaizdų, taip pat ir savo. Mes irgi galime sekti dangiškojo tėvo, Jehovos, atlaidumo pavyzdžiu ir ugdytis tokį tikėjimą kaip Juozapo.

^ pstr. 4 Skaitykite rubrikos „Sekime jų tikėjimu“ straipsnius Sargybos bokšto 2014 m. rugpjūčio 1 d., lapkričio 1 d. ir 2015 m. vasario 1 d. numeriuose.