Gimiau Ispanijos šiaurėje, Bilbao mieste, pasiturinčių žmonių rajone. Buvau antra iš keturių vaikų uolių katalikų šeimoje. Kasdien dalyvaudavau mišiose. Būdama 23-ejų tapau mokytoja. Šį darbą labai mėgau ir dirbau jį 40 metų. Be kitų dalykų, su pasididžiavimu mokiau katalikų tikybos, o vakarais tarnavau katechete — rengiau mergaites pirmajai komunijai.

Po 12 laimingų santuokinio gyvenimo metų likau našle su keturiomis dukterimis. Man tebuvo 33-eji! Paguodos bandžiau ieškoti savame, katalikų, tikėjime, bet man nuolat kildavo klausimų. Mąsčiau: jeigu Kristus mus išpirko, kodėl žmonės tebemiršta? kodėl mes meldžiame, kad ateitų Dievo karalystė, jeigu geri žmonės eina į dangų? Ypač rūpėjo sužinoti: jeigu Dievas mus teisia, kai numirštame, kodėl vėliau turėsime palikti dangų, skaistyklą ar pragarą ir stoti prieš galutinį teismą?

Tuos klausimus uždaviau kunigams, su kuriais teko kalbėtis. Vienas jų pasakė: „Nežinau. Paklausk vyskupo. Kam mums gilintis? Tu tiki Dievą, ar ne? Tai ir viskas.“ Vis dėlto paaiškinimo ieškoti nenustojau. Lankiau jėzuitų, sekmininkų, gnostikų paskaitas. Bet atsakymų, kurie mane įtikintų, neradau.

Kai jau buvau perkopusi šeštą dešimtį, viena septynmetė mokinė pakvietė apsilankyti Jehovos liudytojų sueigoje. Ten man patiko viskas — ir ką mačiau, ir ką girdėjau, — tačiau dėl didelio užimtumo tuo metu su liudytojais daugiau nesusitikau. Po dvejų metų į mano namų duris pasibeldė liudytojų pora, Chuanas ir Maitė. Tris mėnesius jie atsakinėjo į įvairius mano klausimus, kol galiausiai priėjome prie Biblijos studijavimo.

Kaip laukdavau kiekvienų studijų! Viską nuodugniai tikrindavau trijuose Biblijos vertimuose — kad įsitikinčiau,  ar tikrai Jehovos liudytojai moko tiesos. Netrukus suvokiau: ne vieną dešimtmetį dvasine prasme klaidžiojau. Negalėjau nesistebėti, kaip seni mano įsitikinimai skyrėsi nuo to, ką sužinojau iš Biblijos. Tarsi giliai įsišaknijęs medis jie ėmė braškėti ir griūti.

Paskui sunkiai susirgo ir po kurio laiko mirė mano antrasis vyras. Maždaug tuo metu išėjau į pensiją ir laikinai išvykau iš Bilbao. Chuanas su Maite taip pat išsikėlė kitur. Gaila, Biblijos studijų nebetęsiau. Tačiau giliai širdyje žinojau, kad radau lobį, ir to niekada neužmiršau.

Po 20 metų, kai buvau 82-ejų, Chuanas su Maite grįžo į Bilbao ir aplankė mane. Nepaprastai džiaugiausi juos pamačiusi. Supratau, kad Jehova manęs nepamiršo, ir nutariau studijas tęsti. Chuanui ir Maitei reikėjo didžiulės kantrybės, nes dažnai užduodavau vis tuos pačius klausimus. Man norėjosi Biblija pagrįstus argumentus girdėti daug kartų, kad visiškai atsisakyčiau savo senų įsitikinimų. Taip pat norėjau išmokti tinkamai paaiškinti Biblijos tiesas draugams ir artimiesiems.

Pasikrikštijau būdama 87-erių. Ta diena buvo laimingiausia mano gyvenime. Tai įvyko per Jehovos liudytojų suvažiavimą. Pasiruošusiems krikštytis vienas vyresnysis pasakė Biblija pagrįstą kalbą. Klausydama jos susijaudinau iki ašarų. Atrodė, lyg girdžiu paties Jehovos man tariamus žodžius. Po krikšto prie manęs daug kas priėjo ir pasveikino, nors daugumą tų liudytojų mačiau pirmą kartą.

Visada žinojau, kad Jėzus Kristus yra „kelias“ (Jono 14:6). Tačiau studijuodama Bibliją pažinau Jehovą, prie kurio Jėzus mus veda. Dabar Dievui galiu melstis kaip savo brangiam Tėvui ir Draugui. Neišdildomą įspūdį man padarė knyga Artinkimės prie Jehovos. * Pirmą kartą ją perskaičiau per vieną naktį! Suvokiau, koks gailestingas Jehova iš tikrųjų yra, ir tai mane labai paguodė.

Kai pagalvoju apie savo ilgą kelią tiesos link, prisimenu Jėzaus žodžius: „Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta“ (Mato 7:7). Radusi taip ilgai ieškotus atsakymus į savo klausimus, dabar su džiaugsmu padedu juos rasti kitiems.

Nors esu 90-ies, dvasiniu požiūriu jaučiuosi visai jauna. Kiekviena sueiga susirinkimų salėje man yra šventė — tiek dėl nuostabių žinių, kurių pasisemiu, tiek dėl bendravimo su tikėjimo broliais bei seserimis. Trokštu ir pažadėtame žemės rojuje būti mokytoja (Apreiškimo 21:3, 4). Ypač nekantriai laukiu meto, kada sutiksiu savo artimuosius, grįžusius į gyvenimą, ir galėsiu juos mokyti Biblijos tiesų (Apaštalų darbų 24:15). Labai noriu jiems papasakoti, kokią brangią dovaną nuo Jehovos gavau būdama senyvo amžiaus.