Jono 14:1–31
14 Tenebūgštauja jūsų širdys.+ Tikėkite Dievą,+ tikėkite ir mane.
2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių. Taip nesakyčiau, jei taip nebūtų. Tad einu jums vietos paruošti.+
3 Kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, parvyksiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.+
4 Jūs žinote kelią ten, kur aš einu.“
5 Tomas+ jam tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Iš kur mums tą kelią žinoti?“
6 Jėzus jam pasakė: „Aš esu kelias,+ tiesa+ ir gyvenimas.+ Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.+
7 Jeigu pažįstate mane, pažįstate ir mano Tėvą. Dabar jį pažįstate ir esate matę.“+
8 Pilypas jam tarė: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks.“
9 Jėzus pasakė jam: „Tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė ir Tėvą.+ Kaip tad gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?
10 Nejau netiki, kad aš su Tėvu ir Tėvas su manimi esame viena?+ Ką jums kalbu, kalbu ne iš savęs,+ – tai Tėvas, kuris yra viena su manimi, daro savo darbus.
11 Tikėkite mano žodžiais, kad aš su Tėvu ir Tėvas su manimi esame viena. Arba tikėkite matydami mano darbus.+
12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir netgi didesnių už juos,+ nes aš išeinu pas Tėvą.+
13 Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad per Sūnų būtų pašlovintas Tėvas.+
14 Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.
15 Jeigu mane mylite, laikysitės mano įsakymų.+
16 Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą padėjėją*, kad šis būtų su jumis per amžius,+ –
17 tiesos dvasią,+ kurios pasaulis negali priimti, nes jos nei mato, nei pripažįsta.+ O jūs pripažįstate, nes ji pasilieka su jumis ir yra jumyse.
18 Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.+
19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite,+ nes aš gyvenu ir jūs gyvensite.
20 Tą dieną jūs žinosite: aš ir mano Tėvas esame viena, taip pat jūs su manimi ir aš su jumis esame viena.+
21 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas; aš irgi jį mylėsiu ir save jam apreikšiu.“
22 Judas+ (ne Iskarijotas) jam tarė: „Viešpatie, kas nutiko, kad ketini apreikšti save mums, o ne pasauliui?“
23 Jėzus jam atsakė: „Kas mane myli, laikysis mano žodžių,+ ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir pas jį bus mūsų buveinė.+
24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodžiai, kuriuos girdite, – ne mano, bet mane atsiuntusio Tėvo.+
25 Aš kalbu jums tuos dalykus, kol tebesu su jumis.
26 O kai ateis padėjėjas – šventoji dvasia, kurią Tėvas mano vardu atsiųs, – jis išmokys jus visko ir primins visa, ką jums sakiau.+
27 Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.+ Duodu ją ne taip, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės.
28 Girdėjote, kad jums sakiau: išeinu, bet vėl pas jus ateisiu. Jei mylite mane, džiaugsitės, kad aš einu pas Tėvą, – jis už mane didesnis.+
29 Tad pasakiau jums tai dabar, prieš tam įvykstant, kad įvykus jūs tikėtumėte.+
30 Jau nebedaug man teks kalbėtis su jumis, nes ateina pasaulio valdovas.+ Jis neturi man galios,+
31 bet pasaulis turi žinoti, kad myliu Tėvą, todėl darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs.+ Kelkitės, eime iš čia!
Išnašos
^ Arba „guodėją“.
