Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar žinote?

Ar žinote?

Kaip bibliniais laikais buvo nustatoma metų ir mėnesių pradžia?

NUO TADA, kai žydai apsigyveno Kanaano krašte, metai pagal jų pasaulietinį kalendorių prasidėdavo sulig žemės arimo ir sėjos darbų pradžia. Dabar tai būtų rugsėjo pabaiga–spalio pradžia.

Mėnulio kalendorių sudaro 12 mėnesių po 29 ar 30 dienų. Pagal šį kalendorių skaičiuojami metai yra trumpesni už metus, skaičiuojamus pagal Saulės kalendorių. Skirtumą galima išlyginti įvairiais būdais, pavyzdžiui, paskutinį metų mėnesį pailginant keletu dienų arba periodiškai pridedant papildomą mėnesį. Koreguoti kalendorių buvo svarbu, kad jis derintųsi su sezoniniais darbais, tokiais kaip sėja ir pjūtis.

Mozės laikais Dievas buvo nurodęs savo tautai, kad religinio kalendoriaus metai prasidės pavasarį, abibo mėnesį (Iš 12:2; 13:4). Tą mėnesį, vėliau pervadintą nisanu, nuimdavo miežių derlių ir švęsdavo Pjūties šventę (Iš 23:15, 16).

„Kada pridėti papildomą mėnesį, išsiaiškindavo nesunkiai, – sako istorikas Emilis Šiureris (Emil Schürer). – Pascha, švenčiama per pilnatį nisano mėnesį (nisano 14-ąją), visada turėdavo prasidėti jau po pavasario lygiadienio [...]. Tad jeigu metams baigiantis paaiškėdavo, kad ta pilnatis stos dar prieš pavasario lygiadienį, būdavo paskelbiama, kad tais metais prieš nisaną eis papildomas [13-tas] mėnuo“ (The History of the Jewish People in the Age of Jesus Christ, (175 B.C.–A.D. 135).

Jehovos liudytojai vadovaujasi šia taisykle nustatydami, kuri diena pagal hebrajų kalendorių yra nisano 14-oji, nes tą vakarą kasmet vyksta Jėzaus Kristaus mirties Minėjimas. Būsimo Minėjimo data bendruomenėms pranešama gerokai iš anksto.

Tačiau kaip hebrajai žinodavo, kada mėnuo baigdavosi ir prasidėdavo naujas? Šiandien galime tiesiog pažvelgti į sieninį arba elektroninį kalendorių. Biblijos laikais buvo ne taip paprasta.

Nojaus laikais mėnesį sudarė 30 dienų (Pr 7:11, 24; 8:3, 4). O hebrajų kalendorinis mėnuo nebūtinai turėjo 30 dienų. Pagal šį kalendorių mėnuo prasidėdavo tada, kai danguje pasirodydavo mėnulio jaunaties pjautuvas. Hebrajų mėnuo trukdavo 29 arba 30 dienų.

Kartą Dovydas ir Jehonatanas, turėdami omenyje mėnesio pradžią, sakė: „Rytoj jaunaties šventė“ (1 Sam 20:5, 18). Jie gyveno XI a. p. m. e. Taigi atrodo, kad tuo metu žmonės jau mokėjo iš anksto nustatyti, kada prasidės kitas mėnuo. Kaip paprastas izraelitas galėjo tai žinoti? Informacijos apie tai randame rabinų surašytų judaizmo tradicijų ir Penkiaknygės aiškinimų rinkinyje – Mišnoje. Joje teigiama, kad laikais po tremties svarbus vaidmuo čia teko Sinedrionui (žydų aukščiausiojo teismo taryba). Jis susirinkdavo kiekvieno iš septynių šventinių mėnesių 30-tą dieną. Ši taryba nustatydavo kiekvieno mėnesio pradžią. Kuo ji rėmėsi?

Parinkti vyrai kalvose aplink Jeruzalę stebėdavo naktinį dangų ir vos pamatę jaunaties pjautuvėlį tuojau apie tai pranešdavo Sinedrionui. Sulaukusi užtektinai žinių iš tų stebėtojų, taryba paskelbdavo naujo mėnesio pradžią. O kaip tada, jei dangų traukė debesys arba dėl tiršto rūko stebėtojai mėnulio matyti negalėjo? Tada Sinedrionas paskelbdavo, kad einamasis mėnuo bus 30 dienų trukmės, ir prasidėdavo naujas mėnuo.

Mišnoje dar rašoma, kaip Sinedriono sprendimas būdavo paskelbiamas – ant Alyvmedžių kalno šalia Jeruzalės uždegdavo ugnį. Kitose Izraelio vietose apie tai irgi pranešdavo pakilumose įkurti laužai. Vėlesniais laikais su tokia žinia imta siųsti pasiuntinius. Taip žydai tiek Jeruzalėje, tiek visur kitur sužinodavo apie naujo mėnesio pradžią. Todėl visi galėjo tuo pačiu laiku švęsti metines šventes.

Žemiau lentelėje pateikta informacija apie hebrajų kalendoriaus mėnesius, šventes, orų sąlygas ir žemės ūkio darbus.