„AUTOBUSAS gali važiuoti, tik šitas kinas lieka!“ Tokius žodžius Aleksandra nugirdo sėdėdama autobuse pasienyje ir laukdama, kol galės įvažiuoti į vieną iš Pietų Amerikos šalių. Ji išlipo pasižiūrėti, kas vyksta, ir pastebėjo jauną kiną, laužyta ispanų kalba bandantį pasieniečiui paaiškinti, į kokią keblią padėtį yra patekęs. Kadangi Aleksandra lankė Jehovos liudytojų sueigas kinų kalba, pasisiūlė pavertėjauti.

Vaikinas pasakė, jog turi leidimą gyventi toje šalyje, bet jo dokumentus ir pinigus kažkas pavogė. Iš pradžių pareigūnas tuo pasakojimu nepatikėjo ir net ėmė įtarinėti, kad Aleksandra užsiima prekyba žmonėmis. Galiausiai nelaimėliui pavyko pareigūną įtikinti, tačiau gavo baudą už tai, kad neturėjo reikiamo dokumento. Kadangi vyras neturėjo ir pinigų, Aleksandra pasisiūlė jam paskolinti 20 dolerių. Šis buvo be galo dėkingas ir pažadėjo grąžinsiąs daugiau. Aleksandra paaiškino, kad tai padarė ne dėl atlygio, o norėdama padėti, nes, jos manymu, tai teisinga. Ji davė šiam pakeleiviui biblinių leidinių ir paragino studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais.

Gerumą nepažįstamiesiems, be abejo, rodo ir kitų religijų žmonės, taip pat netikintieji, ir tokie pavyzdžiai džiugina širdį. O kaip jūs, ar esate pasiruošęs aukotis dėl kitų? Tai aktualus klausimas, nes Jėzus sakė: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Be to, davimo nauda įrodyta ir moksliškai. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Kaip rodo patirtis, davimas ir laimė – neatsiejami. Apaštalas Paulius rašė, kad „Dievas myli linksmą davėją“. Jis kalbėjo apie krikščionis, dosniai aukojusius vargingesniems bendratikiams (2 Korintiečiams 8:4; 9:7). Paulius nesakė, kad jie buvo džiugūs, todėl ir dosnūs. Priešingai, jie džiaugėsi, nes galėjo duoti.

Remiantis vienu tyrimu, davimas „sužadina smegenų sritis, kurios atsakingos už pasitenkinimo jausmą, socialinius ryšius ir pasitikėjimą“. Kitas tyrimas parodė, kad, „duodami pinigus kam nors kitam, apklausos dalyviai jautėsi laimingesni, nei leisdami juos savo poreikiams“.

Gal kada manėte, kad aplinkybės jums neleidžia daug padėti kitiems? Tačiau kiekvienas gali patirti, ką reiškia būti „linksmu davėju“. Jeigu motyvas tinkamas, suma neturi reikšmės. Viena Jehovos liudytoja šio žurnalo leidėjams atsiuntė piniginę auką su laiškeliu, kuriame rašė: „Daugelį metų Karalystės  salėje paaukoti mažai teišgalėjau. Dievas Jehova mane apdovanojo kur kas labiau. [...] Ačiū jums už galimybę duoti šią dovaną – mane tai labai paguodžia.“

Aišku, duoti galima ne tik pinigus; daryti gera yra daug būdų.

Biblijoje sakoma: „Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau“ (Patarlių 11:17). Geras žmogus yra dosnus, pasiruošęs noriai aukoti savo laiką, jėgas ir visa, ką gali, dėl kitų. Laikytis tokios nuostatos naudinga daugeliu atžvilgių, ir viena svari priežastis – būti dosniam sveika.

Tyrimai rodo, kad tie, kas savanoriškai padeda kitiems, rečiau kenčia nuo įvairių skausmų bei negalavimų, yra ne taip linkę į depresiją ir apskritai džiaugiasi geresne sveikata. Dosnumas padeda pasijausti geriau net tiems, ką vargina lėtinės ligos, pavyzdžiui, išsėtinė sklerozė ar ŽIV. Taip pat įrodyta, kad nuo alkoholizmo besigydantys žmonės, padėdami kitiems, jaučiasi mažiau prislėgti ir turi daugiau šansų nebepasiduoti potraukiui išgerti.

Manoma, jog tokį poveikį lemia tai, kad „užuojauta, dosnumas ir šiluma nepalieka vietos neigiamoms emocijoms“. Darant gera atslūgsta įtampa, susinormalizuoja kraujospūdis. Net sutuoktinio netekę žmonės greičiau atsigauna emociškai, jei rūpinasi kitais.

Taigi nėra abejonių: daryti gera yra gerai.

Jėzus ragino savo mokinius: „Duokite, ir jums bus duota. Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Luko 6:38). Kai žmogui padarote ką nors gero, tikėtina, kad jis bus dėkingas ir pats taip elgsis. Taigi duodamas skatinate bendradarbiavimą ir draugiškumą.

Specialistai, tyrinėjantys žmonių tarpusavio santykius, pastebi, jog „tie, kas nuolat kitiems rodo gerumą, paskatina taip elgtis ir aplinkinius“. Įdomu, jog „vien skaitydami istorijas apie kilnius kieno nors poelgius tampame kilnesni“. Todėl, pasak vieno tyrimo, „kiekvienas gali daryti įtaką dešimtims ar net šimtams žmonių, kurių galbūt nė nepažįsta ir niekada nebuvo susitikęs“. Kitaip sakant, kilnus poelgis gali sukelti grandininę reakciją – paskatinti daugelį daryti gera. Ar nenorėtumėte gyventi tokioje visuomenėje? Išties, kaip būtų puiku, jei daugiau žmonių būtų dosnūs, geraširdžiai.

Tai patvirtina ir vienas pavyzdys iš Floridos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Grupelė  Jehovos liudytojų savanoriškai teikė pagalbą nukentėjusiems nuo uragano. Laukdami, kol bus atvežtos medžiagos, liudytojai pastebėjo, jog kaimynų tvora sugadinta, tad pasisiūlė suremontuoti. Po kurio laiko kaimynas parašė laišką Jehovos liudytojų pagrindiniam biurui. „Aš be galo dėkingas. Tai buvo vieni maloniausių mano kada nors sutiktų žmonių“, – rašė jis. Dėkingumas paskatino šį vyrą atsiųsti ir dosnią auką, kuri, jo žodžiais tariant, turėtų būti panaudota ypatingai liudytojų veiklai plėtoti.

Mokslas įrodė kai ką išties įdomaus – „žmonės, regis, iš prigimties linkę padėti kitiems“. Tyrime teigiama, jog vaikai „altruistiškai elgiasi dar net nemokėdami kalbėti“. Kodėl? Biblijoje randame atsakymą: žmonės sukurti pagal „Dievo atvaizdą“, tai yra pasižymi pagrindinėmis Dievo savybėmis (Pradžios 1:27, Brb).

Viena iš nuostabių mūsų Kūrėjo, Dievo Jehovos, savybių – dosnumas. Jis mums suteikė gyvybę ir viską, ko reikia, kad jaustumės laimingi (Apaštalų darbų 14:17; 17:26–28). Apie savo dangiškąjį Tėvą ir tai, ką jis dėl mūsų yra numatęs, galime sužinoti skaitydami jo Žodį, Bibliją. Ši knyga atskleidžia, jog Dievas jau pasirūpino, kad ateityje būtume laimingi * (1 Jono 4:9, 10). Kadangi Jehova yra didžiausias dosnumo pavyzdys, o mes sukurti pagal jo atvaizdą, neturėtume stebėtis, kad duodami – ir taip sekdami Dievu, – esame laimingi ir pelnome jo palankumą (Hebrajams 13:16).

Prisiminkime straipsnio pradžioje minėtą Aleksandrą. Kuo baigėsi ta istorija? Vienas bendrakeleivis Aleksandrai pasakė, kad ši išmetė pinigus į balą. Tačiau kinas, kuriam ji padėjo, susisiekė su draugais ir, kai jiedu išlipo viename mieste, netrukus grąžino pasiskolintus 20 dolerių. Be to, paklausęs Aleksandros paraginimo, ėmė studijuoti Bibliją. Kaip džiugu jai buvo po trijų mėnesių vėl jį sutikti kiniškai kalbančių Jehovos liudytojų kongrese Peru. Norėdamas parodyti dėkingumą už viską, ką Aleksandra dėl jo padarė, vyras pasikvietė ją ir visus, su ja atvykusius į kongresą, papietauti jo restorane.

Duodami ir padėdami kitiems jaučiamės labai laimingi. O dar laimingesni būname, kai padedame kitiems žmonėms geriau pažinti visų gerų dovanų davėją – Dievą Jehovą! (Jokūbo 1:17) Ar jūs patiriate tokį džiaugsmą?