Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Maloningumas brangus Dievo akyse

Maloningumas brangus Dievo akyse

JAPONIJOJE senyvo amžiaus vyras, misionierius, kas savaitę lankydavosi pas vieną jaunuolį ir diskutuodavo su juo įvairiomis temomis iš Biblijos. Misionierius buvo atvykęs iš svetur ir prastai kalbėjo japoniškai, tačiau nuoširdžiai stengėsi atsakyti į smalsaus jaunuolio klausimus. Jis visada šiltai šypsodavosi, elgėsi labai draugiškai.

Maloningas misionieriaus elgesys, kantrybė vaikiną stebino. „Jeigu Biblija padaro žmogų tokį gerą ir malonų, — mąstė sau jaunuolis, — būtinai turiu į ją pasigilinti.“ Dalykai, kurie anksčiau buvo svetimi, dabar ėmė jį dominti. Maloningumu išties galima daug pasiekti. Tai širdies kalba, galingesnė už žodžius.

Maloningumas — iš Dievo

Natūralu, kad esame malonūs su tais, kuriuos mylime. Tačiau įsižiūrėję į Dievo esybės paveikslą suprasime, kas yra tikras maloningumas. Jėzus bylojo, kad jo dangiškasis Tėvas maloningas ne vien tiems, kurie jį myli, bet „ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“. Savo sekėjus jis ragino: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Luko 6:35; Mato 5:48; Išėjimo 34:6).

Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą“, todėl gebame atspindėti jo maloningumą (Pradžios 1:27). Jei sekame Kūrėjo pavyzdžiu, maloningai elgsimės su visais žmonėmis, ne vien su artimaisiais. Ši savybė yra Dievo šventosios dvasios, jo veikiamosios jėgos, vaisius (Galatams 5:22). Todėl žmogus ją ugdytis gali semdamasis žinių apie savo Kūrėją, prie jo artindamasis.

Kadangi maloningumą Dievas įaudė į žmogaus natūros audinį ir pats šią dorybę labai vertina, jis pagrįstai tikisi, kad ją puoselėsime. Biblijoje esame raginami: „Būkite vieni kitiems malonūs“ (Efeziečiams 4:32). Malonūs turime būti ne tik vieni kitiems, bet ir svetimiems žmonėms. „Nepamirškite svetingumo“, — rašė apaštalas Paulius (Hebrajams 13:2).

Tiesa, tokiame pasaulyje, kai aplink daug nepakantos ir maža dėkingumo, būti maloningam, ypač su svetimais, nelengva. Kas tad mums padės puoselėti šią savybę? Ir kodėl tai svarbu?

Maloningiems Dievas palankus

Ragindamas bendratikius nepamiršti svetingumo apaštalas Paulius pridūrė: „Dėl jo kai kurie, patys to nenumanydami, priėmė viešnagėn angelus.“ Kaip jaustumeisi, jei tave aplankytų angelai? Anie Dievo tarnai, anot Pauliaus, nežinojo, kad priima angelus. Jeigu rodome maloningumą visiems, įskaitant nepažįstamus, galime sulaukti džiugių staigmenų.

Daugumoje Biblijos vertimų, kuriuose yra gretinamųjų nuorodų, šie Pauliaus žodžiai siejami su Pradžios knygos 18 ir 19 skyriuose aprašyta Abraomo ir Loto  istorija. Juos aplankė Dievo siųsti angelai, pasivertę žmonėmis. Abraomui jie pranešė džiugią žinią, kad susilauks sūnaus, o Lotą ragino bėgti iš Sodomos ir Gomoros miestų, nes šie bus sunaikinti (Pradžios 18:1-10; 19:1-3, 15-17).

Perskaitęs aukščiau nurodytas Biblijos eilutes, pamatysite, kaip maloningai Abraomas ir Lotas elgėsi su tais nepažįstamaisiais. Tiesa, Biblijos laikais svetingai priimti keliautojus ir praeivius — draugus, giminaičius, nepažįstamus žmones — buvo tradicija, netgi pareiga. Vėliau ir pačiame Mozės įstatyme Dievas prisakė mylėti ateivį (Pakartoto Įstatymo 10:17-19). Vis dėlto tiek Abraomas, tiek Lotas padarė kur kas daugiau nei reikalavo papročiai, savo svečiams plačiai atvėrė širdis. Už tokį maloningumą jiedu buvo dosniai palaiminti.

Abraomas, kaip ir žadėta, susilaukė sūnaus. Bet jam skirtas palaiminimas, galima sakyti, atiteko ir mums visiems. Šį patriarchą ir jo sūnų Izaoką Dievas pasitelkė ypatingam tikslui įgyvendinti — iš jų šeimos iškildino žadėtąjį Mesiją, Jėzų Kristų. Be to, vienas jų pasiaukojamas poelgis tapo pirmavaizdžiu svarbiausio visų laikų įvykio, liudijančio apie nepaprastą Dievo meilę ir malonę žmonijai (Pradžios 22:1-18; Mato 1:1, 2; Jono 3:16).

Šie įtaigūs pasakojimai atskleidžia, kad Dievas labai vertina žmones, kurie su kitais elgiasi maloningai. Puoselėti šią dorybę, Dievo požiūriu, privalu kiekvienam.

Maloningumas padeda geriau pažinti Dievą

Kaip Biblijoje išpranašauta, gyvename „sunkiais laikais“, daugelis yra „nedėkingi, neištikimi, neturintys prigimtinės meilės“ (2 Timotiejui 3:1-3). Tokių žmonių tikriausiai sutinkame kasdien. Bet tai nereiškia, kad ir mes turime elgtis panašiai. Krikščionys raginami: „Niekam neatmokėkite blogu už bloga. Stenkitės daryti tai, kas gera visų žmonių akyse“ (Romiečiams 12:17).

Negailėkime jėgų ir nuoširdžiai stenkimės būti su kitais maloningi. Biblijoje rašoma: „Kas myli, [. . .] pažįsta Dievą.“ O meilę, kaip žinia, parodome ir maloningumu (1 Jono 4:7; 1 Korintiečiams 13:4). Taigi darydami kitiems maloningus darbus mes geriau pažįstame Dievą ir esame laimingesni. Jėzus sakė: „Darykite  gera, [. . .] tai didis bus jūsų atlygis“ (Luko 6:35).

Jei nežinai, ką sakyti ar padaryti, tiesiog pasakyk ar padaryk ką nors malonaus

Štai japonės Aki, auginančios du sūnus, pavyzdys. Netikėtai mirus mamai, Aki susirgo sunkia depresija. Kartais ji taip blogai jausdavosi, kad reikėjo kreiptis į gydytoją. Vieną dieną į jos kaimynystę atsikėlė gyventi mama su penkiais mažamečiais vaikais. Jų tėtis buvo neseniai žuvęs per nelaimingą atsitikimą. Aki tos šeimos labai gailėjo ir stengėsi su moterimi ir jos vaikais susidraugauti. Ji dalijosi su jais maistu, dovanodavo vaikų išaugtus drabužėlius, kitaip padėdavo. Darydama gera Aki pati atgavo emocinę pusiausvyrą. Ji patyrė, jog išties „didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Rūpinimasis kitais gali būti geriausias būdas pačiam išlipti iš duobės.

„Skolina Viešpačiui“

Kas daro gerą darbą, „skolina Viešpačiui“

Norint parodyti maloningumą nebūtina turėti daug pinigų. Nereikia čia ir ypatingų gebėjimų ar sveikatos. Nusišypsok, pasakyk gerą žodį, ištiesk pagalbos ranką, pradžiugink dovanėle, užleisk vietą eilėje. Kitam tai gali daug reikšti. O jei nežinai, ką sakyti ar padaryti, tiesiog pasakyk ar padaryk ką nors malonaus. Štai straipsnio pradžioje minėtas misionierius jaunuolio širdį laimėjo savo maloningu, gražiu elgesiu — nesukliudė net kalbos barjeras. Ne veltui esame raginami: „Nuolat su tavimi tebūna gerumas ir ištikimybė“ (Patarlių 3:3).

„Vienas mielas žodis šildo ištisus tris žiemos mėnesius“, — sako rytiečių patarlė. Išties, net ir maža geradaryste galima daug pasiekti. Kylanti iš tyro motyvo ir ypač iš meilės Dievui, ji džiugina ir gavėją, ir davėją. Ir net jei maloningas tavo darbas liktų žmonių neįvertintas, neabejok, kad Dievas jį mato ir vertina. Kas rodo nuoširdų maloningumą, „tas skolina Viešpačiui“ (Patarlių 19:17).