KETVIRTAJAME amžiuje prieš mūsų erą jaunas makedonietis, vardu Aleksandras, iškėlė Graikiją * į neregėtas aukštumas. Šio karvedžio dėka, kaip rašoma Biblijoje, Graikija tapo penktąja pasauline galybe, o jį patį ilgainiui imta vadinti Aleksandru Didžiuoju. Iki tol viena po kitos pasaulyje dominavo Egiptas, Asirija, Babilonas, Medijos ir Persijos imperija.

Aleksandrui mirus, jo imperija suskilo ir pradėjo silpti. Tačiau Graikijos įtaka per jos kultūrą, kalbą, religiją bei filosofiją išliko dar ilgai po imperijos politinio žlugimo.

Biblijoje neužsimenama, kad Graikijos viešpatavimo laikais Dievas būtų siuntęs kokius pranašus. Per tą laikotarpį nebuvo parašyta ir jokia Biblijos knyga. Vis dėlto Biblijos pranašystėse šiai imperijai skirtas svarbus vaidmuo. Graikų kultūros įtaka visuomenės gyvenimui juntama ir iš Krikščionių graikiškųjų raštų, paprastai žinomų kaip Naujasis Testamentas. Štai Izraelyje buvo didžioji dalis dešimties helenistinių miestų regiono, pavadinto Dekapoliu — graikų kalbos žodžiu, reiškiančiu „dešimt miestų“ (Mato 4:25; Morkaus 5:20; 7:31). Biblijoje jis paminėtas keletą kartų, ir tų miestų gyvavimą patvirtina tiek  pasaulietinė istorija, tiek įspūdingų teatrų, amfiteatrų, šventyklų bei maudyklių liekanos.

Visoje Biblijoje, ypač Apaštalų darbų knygoje, kurią parašė gydytojas Lukas, gausu detalių, padedančių susidaryti vaizdą apie graikų kultūrą bei religiją. Aptarkime kelis pavyzdžius.

Biblijoje, kur aprašomi įvykiai 50 m. e. m. Pauliui atvykus į Atėnus, teigiama, jog miestas buvo „pilnas stabų“ (Apaštalų darbų 17:16). Istoriniai šaltiniai rodo, kad Atėnai su savo priemiesčiais tikrai nestokojo religinių stabų ir šventyklų.

Apaštalų darbų 17:21 sakoma, jog „visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami“. Kad miestelėnai nuolat būdavo užimti pokalbiais ir diskusijomis, patvirtina ir Tukidido bei Demosteno raštai.

Biblijoje konkrečiai teigiama, jog „epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo [Paulium] ginčytis“ ir norėdami išgirsti, ką šis dar turi pasakyti, net nusivedė jį į Areopagą (Apaštalų darbų 17:18, 19). Tais laikais Atėnai garsėjo daugybe filosofų, tarp jų epikūrininkais ir stoikais.

Paulius atkreipė dėmesį į atėniečių aukurą „Nežinomam dievui“ (Apaštalų darbų 17:23). Aukurus su tokiu užrašu tikriausiai statė Epimenidas iš Kretos.

Kalbėdamas atėniečiams, Paulius pacitavo žodžius „mes esame iš jo giminės“ ir priskyrė juos ne vienam, bet ‘kai kuriems jų poetams’ (Apaštalų darbų 17:28). Matyt, jis turėjo omenyje graikų poetus Aratą ir Kleantą.

Ne veltui vienas mokslininkas padarė tokią išvadą: „Pauliaus pasakojimas apie apsilankymą Atėnuose toks tikroviškas, jog nekyla abejonių, kad jis yra ten buvęs ir viską matęs savo akimis.“ Tas pats pasakytina ir apie tai, ką Paulius patyrė Efezo mieste Mažojoje Azijoje. Pirmajame mūsų eros  amžiuje čia tebebuvo populiari pagoniška graikų religija, ypač pasižymėjusi deivės Artemidės garbinimu.

Artemidės šventykla, viena iš septynių senovės pasaulio stebuklų, ne kartą paminėta Apaštalų darbų knygoje. Pavyzdžiui, joje pasakojama, kad Pauliaus tarnystė Efeze supykdė klestintį amatininką Demetriją, kuris gamindavo sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras. „Tasai Paulius, — sakė įtūžęs Demetrijas, — įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.“ Tada Demetrijas sukurstė įaudrintą minią, kuri ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“ (Apaštalų darbų 19:23-28).

Dar ir šiandien galima apžiūrėti Efezo griuvėsius ir vietą, kur stovėjo Artemidės šventykla. Be to, Efeze rasti senoviniai įrašai liudija, kad mieste buvo įsikūręs sidabrakalių cechas, kuris šios deivės garbei liedino stabus.

Maždaug 200 metų prieš Aleksandro Didžiojo laikus Dievo Jehovos pranašas Danielius apie pasaulio valdžias rašė: „Staiga iš vakarų pasirodė ožys, atskubantis skersai visą žemę, net neliesdamas žemės. Ožys turėjo iškilų ragą tarp akių. Jis priėjo prie ano avino su dviem ragais [...] ir įsibėgėjęs puolė visa savo įniršio jėga. [...] Smogė avinui ir nulaužė jam abu ragus. Avinas buvo bejėgis jam pasipriešinti. Parbloškęs aviną ant žemės, jis trypė jį kojomis [...]. Ožys tapo nepaprastai galingas, bet, jam esant pačioje galybėje, jo didysis ragas buvo nulaužtas, o vietoj jo išdygo keturi iškilūs ragai, atsukti į keturis padangių vėjus“ (Danieliaus 8:5-8).

Kam šie žodžiai taikomi? Danielius atsako: „Avinas, kurį regėjai, turintis du ragus, tai Medijos ir Persijos karaliai. Ožys — Graikijos karalius, o didysis ragas tarp jo akių — pirmasis karalius“ (Danieliaus 8:20-21).

Tik pagalvokite! Valdant Babilono pasaulinei galybei, Biblijoje buvo išpranašauta, kad paskui įsiviešpataus Medija ir Persija, dar vėliau — Graikija. Negana to, kaip jau minėta, Biblijoje aiškiai pasakyta, kad, „jam esant pačioje galybėje, jo didysis ragas“ — Aleksandras — „buvo nulaužtas“ ir pakeistas keturiais kitais. Toliau nurodyta, jog nė vienas iš jų nebus Aleksandro palikuonis (Danieliaus 11:4).

Ši pranašystė išsipildė iki smulkmenų. Aleksandras tapo karaliumi 336 m. p. m. e. ir per septynerius metus įveikė galingąjį Persijos karalių Darijų III. Paskui ir toliau plėtė imperiją iki pat savo pirmalaikės mirties 323 m. p. m. e. Aleksandrui buvo tik 32 metai. Jo sosto nepaveldėjo nei koks absoliutus valdovas, nei koks jo palikuonis. Kaip rašoma knygoje The Hellenistic Age, „karaliais pasiskelbė“ ir imperiją užvaldė keturi vyriausieji karvedžiai: Lisimachas, Kasandras, Seleukas ir Ptolemėjas.

 Plėsdamas savo imperiją Aleksandras išpildė ir kitas Biblijos pranašystes. Pavyzdžiui, pranašai Ezechielis ir Zacharijas, gyvenę VII ir VI a. p. m. e., išpranašavo Tyro miesto sunaikinimą (Ezechielio 26:3-5, 12; 27:32-36; Zacharijo 9:3, 4). Ezechielis netgi rašė, kad miesto akmenys ir žemės bus suverstos „į vandenį“. Ar tie žodžiai išsipildė?

Pažiūrėkime, ką Aleksandro kariuomenė darė, kai 332 m. p. m. e. apgulė Tyrą. Jie sugrandė žemyninės Tyro dalies griuvėsius ir juos suvertė į jūrą. Šitaip supylė pylimą iki miesto dalies, esančios saloje. Tokia strategija pasiteisino, ir Tyras krito. Anot vieno XIX amžiaus tos vietovės tyrinėtojo, „pranašystės apie Tyrą išsipildė net iki smulkiausių detalių“. *

Aleksandro pergalės pasaulio nepadarė nei taikaus, nei saugaus. Apžvelgęs senovės Graikijos valdymo laikotarpį, vienas mokslininkas pareiškė: „Paprastų žmonių gyvenimo sąlygos iš esmės [...] mažai tepasikeitė.“ Tokia situacija ne sykį pasikartojo per visą žmonijos istoriją, ir tai dar kartą patvirtina Biblijos teiginį, jog „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9).

Tačiau blogas valdymas ne amžinas, nes Dievas yra įkūręs valdžią, nepalyginamai pranašesnę už tą, kokią galime įsivaizduoti. Tai — Dievo Karalystė. Ji pakeis visas žmonių valdžias, ir jos valdiniai džiaugsis tikra ilgalaike taika bei saugumu (Izaijo 25:6; 65:21, 22; Danieliaus 2:35, 44; Apreiškimo 11:15).

Dievo Karalystės Karalius yra ne kas kitas, o Jėzus Kristus. Priešingai nei valdžios ištroškę savanaudžiai valdovai, Jėzus viešpataus iš meilės Dievui ir žmonėms. Apie jį psalmininkas pranašavo: „Jis gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį, atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto“ (Psalmyno 72:12-14).

Argi ne tokio valdovo trokštate? Jei taip, jums vertėtų pasidomėti ir šeštąja Biblijoje aprašyta pasauline galybe — Roma. Būtent jai valdant gimė išpranašautasis Gelbėtojas, palikęs neišdildomą pėdsaką žmonijos istorijoje. Tad kviečiame skaityti šeštąjį šio ciklo straipsnį, kuris bus išspausdintas kitame mūsų žurnalo numeryje.