Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Senoviniai įrašai patvirtina vienos Izraelio giminės gyvenamąją teritoriją

Senoviniai įrašai patvirtina vienos Izraelio giminės gyvenamąją teritoriją

 Užkariavę Pažadėtąją žemę, izraelitai ją pasidalijo – kiekviena giminė gavo po dalį. Biblijoje rašoma, kad dešimčiai Manaso giminės kilčių atiteko teritorija į vakarus nuo Jordano upės, atskirai nuo kitų Manaso giminės kilčių (Jozuės 17:1–6). Ar yra archeologinių radinių, kurie tai patvirtintų?

 1910 metais archeologai buvusios Samarijos a teritorijoje atkasė nemažai molio šukių, datuojamų VIII a. p. m. e. Juose buvo įrašų hebrajų kalba apie prabangos prekių – tarp jų vyno ir kosmetinio aliejaus – pristatymą į Samarijos karališkuosius rūmus. Iš 102 rastų šukių 63-ų įrašus galima įskaityti. Jose minimos įvairios datos, kilčių pavadinimai, taip pat prekių siuntėjų ir gavėjų vardai.

 Itin reikšminga tai, kad visos tose šukėse minimos kiltys priklausė Manaso giminei. Remiantis veikalu NIV Archaeological Study Bible, tai yra „nebiblinis įrodymas, kad Manaso kiltys buvo įsikūrusios teritorijoje, kurią mini Biblija“.

Šiame įraše įamžintas iš Manaso palikuonių kilusios moters vardas Noja.

 Samarijoje rastų molio šukių įrašų tekstai derinasi su tuo, kas sakoma Biblijos rašytojo Amoso knygoje. Apie ano laikmečio turtuolius pranašas rašė: „Jūs vyną geriate dubenimis, aliejais tepatės geriausiais“ (Amoso 6:1, 6). Samarijoje rastų šukių įrašai patvirtina, kad vynas ir aliejai buvo atgabenti į teritoriją, kur gyveno Manaso giminės kiltys.

a Samarija buvo šiaurinės dešimties Izraelio giminių karalystės sostinė.