Nemažai žmonių pastebi, kad religinėms organizacijoms labiau rūpi pinigai nei dvasiniai tikinčiųjų poreikiai. Už įvairias apeigas ir dvasininkų teikiamas paslaugas žmonėms tenka nemažai susimokėti. Daugelis religinių vadovų gauna nemenkas algas ar net gyvena prabangoje. Štai keletas pavyzdžių:

•   Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad vienas katalikų vyskupas per 13 metų laikotarpį iš bažnyčios lėšų padengė beveik 150 skrydžių privačiais lėktuvais ir maždaug 200 kelionių limuzinais. Be to, savo rezidencijos renovacijai skyrė daugiau kaip 4 milijonus JAV dolerių.

•   Į vieno Afrikos pamokslininko rengiamus sambūrius suplūsta dešimtys tūkstančių žmonių. Jam priklausančiame bažnyčios komplekse galima įsigyti įvairiausių daiktų – nuo „stebuklingo aliejaus“ iki rankšluosčių ir marškinėlių su pamokslininko nuotrauka. Dauguma jo sekėjų gyvena skurde, o jis pats yra labai turtingas.

•   Du iš keturių budistų šventųjų kalnų Kinijoje oficialiai laikomi įmonėmis. O žymusis Šaolino vienuolynas, galima sakyti, pavirto komercine įstaiga, jo vadovas jau seniai garsėja kaip „vienuolis verslininkas“.

•   Jungtinėse Valstijose verslininkai vis dažniau naudojasi dvasinių konsultantų paslaugomis. Pasak vieno pranešimo, tie konsultantai, pasiskolinę idėjų iš religijų, kuria šventus ritualus ir teikia darbuotojams dvasinę pagalbą.

 Koks jūsų požiūris į religijas, kurios užsiima komercine veikla? Ar būtų įdomu sužinoti, kaip pats Dievas žiūri į tuos, kurie pelnosi iš žmonių tikėjimo?

 Tuos, kas iš religijos daro verslą, Dievas vertina neigiamai. Štai Biblijoje skaitome, kad senovės Izraelio laikais kunigai, kurie mokė žmones už atlygį, buvo užsitraukę jo rūstybę (Michėjo 3:11). Taip pat Dievas griežtai pasmerkė godžius prekybininkus, kurie užsiėmė nesąžiningu verslu, o paskui lyg niekur nieko ateidavo į šventyklą. „Nejau manote, kad šie Namai [...] yra kokia plėšikų landynė?“ – sakė jis (Jeremijo 7:11).

 Tokį kaip Dievo požiūrį šiuo klausimu turėjo ir Jėzus Kristus. Jo dienomis religiniai vadovai leido pirkliams prekiauti Jeruzalės šventykloje, o mainais už tai gaudavo nemenką atlygį. Taigi buvo pelnomasi iš nuoširdžių žmonių, atėjusių pagarbinti Dievo. Jėzus tuos prekiautojus iš šventyklos išvarė ir griežtai jiems pasakė: „Gana iš mano Tėvo namų daryti prekyvietę!“ (Jono 2:14–16).

 Jėzus pats buvo dvasinis mokytojas ir savo pavyzdžiu parodė, kaip turėtų elgtis ir gyventi tikras Dievo tarnas (Jono 8:28, 29). Jis mokė žmones vertingų tiesų, gydė ligonius, prikėlė mirusiuosius, pamaitino išalkusias minias, tačiau niekada neprašė už tai susimokėti. Iš savo tarnystės Jėzus nesiekė materialinės naudos, jis netgi neturėjo nuosavų namų (Luko 9:58).

 Jėzus savo mokiniams neleido pelnytis iš religinės veiklos. Jis pasakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mato 10:8). Istorija liudija, kad Jėzaus sekėjai – pirmieji krikščionys – klausė Mokytojo duotų nurodymų. Štai pora pavyzdžių:

•   Sykį apaštalas Petras, lydėjęs Jėzų per visą jo tarnystę, sulaukė netikėto pasiūlymo: vienas vyras, vardu Simonas, pasiūlė Petrui pinigų, kad šis suteiktų jam išskirtinių galių. Petras tokio pasiūlymo net nesvarstė ir tuoj pat Simonui pareiškė: „Tepražūva tavo sidabras ir tu pats su juo, jei manei už pinigus įsigysiąs Dievo dovaną!“ (Apaštalų darbų 8:18–20).

•   Apaštalas Paulius buvo vienas pirmojo amžiaus misionierių. Jis daug metų dirbo evangelizacijos darbą, padėjo daugeliui bendruomenių, tačiau iš savo tarnystės irgi nesiekė gauti finansinės naudos. Apie save ir savo bendražygius jis sakė: „Kitaip nei daugelis, mes neprekiaujame Dievo žodžiu“ (2 Korintiečiams 2:17). Krikščionims iš Tesalonikos miesto Paulius rašė: „Jūs prisimenate, kaip buvo, kai skelbėme pas jus Dievo gerąją naujieną, – kaip mes plušome ir vargome. Nenorėdami nė vienam iš jūsų tapti našta, dirbome dieną ir naktį“ (1 Tesalonikiečiams 2:9).

 Aišku, tiems atsidavusiems Dievo tarnams pinigų reikėjo – jie daug keliavo, organizavo pagalbą bendratikiams, turėjo kitokių išlaidų. Tačiau jų krikščioniškos paslaugos niekada nebuvo įkainotos. Žmonės juos remdavo savanoriškai, vadovaudamiesi tokiais principais:

•   2 Korintiečiams 8:12: „Jei žmogus duoda noriai, jo dovana Dievui itin patinka – dovana iš to, ką jis turi, o ne iš to, ko neturi.“

   Ką tai reiškia? Svarbiausia, ne kiek žmogus duoda, o kodėl duoda.

•   2 Korintiečiams 9:7: „Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“

   Ką tai reiškia? Dievas nenori, kad žmogus jaustųsi įpareigotas aukoti. Jam daug maloniau, kai žmogus aukoja iš širdies, savanoriškai.

 Biblijoje aiškiai pasakyta, kad ne visos religijos Dievui priimtinos (Mato 7:21–23). Apreiškimo knygoje užrašytoje pranašystėje visi neteisingi tikėjimai prilyginami parsiduodančiai moteriai, paleistuvei, nes dėl pinigų ir įvairių privilegijų jie glaudžiai bendradarbiauja su pasaulio valdžiomis ir išnaudoja žmones (Apreiškimo 17:1–3; 18:3). Ta pranašystė atskleidžia, kad netrukus visoms klaidingoms religijoms Dievas įvykdys griežtą nuosprendį (Apreiškimo 17:15–17; 18:7).

 Dievui labai nemalonu matyti, kaip religijos klaidina žmones ar net apskritai nuo jo atgraso (Mato 24:11, 12). Todėl visus nuoširdžius žmones jis ragina geriau jį pažinti ir išsiaiškinti, kuris tikėjimas moko tiesos, o neteisingą tikėjimą palikti (2 Korintiečiams 6:16, 17).