Jeremijo 10:1–25
10 Izraelio namai, klausykitės žodžio, kurį Jehova jums ištarė.
2 Jehova sako:
„Nesimokykite tautų papročių+ir nebijokite dangaus ženklų,kurių bijo tautos.+
3 Tautų papročiai tėra apgaulė*.
Miške meistras nusikerta medį,nutašo, rankon geneklį paėmęs,+
4 sidabru ir auksu jį papuošia+ir vinimis prikala, kad nenuvirstų.+
5 Stabai – lyg baidyklės agurkų lauke, jie kalbėti negali,+juos reikia nešti, nes nevaikšto.+
Nebijokite jų – nei jie pakenks,nei gera padarys.“+
6 Nėra kito tokio kaip tu, Jehova.+
Didis esi, didis ir galingas tavo vardas.
7 Ir kaip tavęs nesibijoti, tautų Karaliau?+ Tu šito vertas.
Jokioje tautoje ar karalystėjenėra žmogaus, kuris išmintimi galėtų tau prilygti.+
8 Jie visi – kvailiai, neišmanėliai.+
Ko moko medis – gryna apgaulė*.+
9 Sidabro lakštai gabenami iš Taršišo,+ auksas – iš Ufazo,amatininkas juos apdirba, auksakalio rankos paruošia.
Stabų apdaras – iš mėlynų siūlų ir skaisčiai raudonos vilnos,visi jie – nagingų meistrų dirbiniai.
10 O Jehova yra tikras Dievas.
Jis – gyvasis Dievas,+ amžinasis Karalius.+
Nuo jo įniršio žemė drebės,+prieš jo rūstybę jokios tautos neatsilaikys.
11 * Štai ką joms sakysite:„Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nepadarė,pragaiš, po dangumi jų nebeliks.“+
12 Tai jo galia žemę sukūrė,jo išmintis pasaulį įtvirtino,+jo išmanymas dangaus skliautą išskleidė.+
13 Išgirdę jo balsą,sunerimsta dangaus vandenys.+
Atgena jis debesis* nuo žemės pakraščių,+žaibus su lietumi atsiunčia,*iš savo sandėlių paleidžia vėją.+
14 Žmogus elgiasi neprotingai, be išmanymo.
Auksakaliui teks gėdytis, kad stabą darė.+
Jo dirbiniai* – tik apgaulė,dvasios* juose nėra.+
15 Jie – niekas*, vien pajuokos verti.+
Atsiskaitymo dienai atėjus, jie pražus.
16 O Jokūbo Dievas* kitoks,jis – tas, kuris visa sukūrė,Izraelis yra jo paveldo lazda.+
Jis vardu Jehova, kareivijų Viešpats.+
17 Moterie, apguloje gyvenanti,pasiimk nuo žemės ryšulį.
18 Juk Jehova sako:„Išsviesiu šįkart gyventojus iš krašto,+neganda juos prislėgsiu.“
19 Vargas man, esu žlugęs!*+
Mano žaizda nebeužgis.
Tariau: „Man skirta kęsti šitą ligą.
20 Nugriauta mano palapinė, jos virvės nutrauktos.+
Sūnūs mane paliko, jų nebėra.+
Nėra kam palapinės mano statyti, jos uždangų išskleisti.
21 Ganytojai nuovokos neturi,+į Jehovą nesikreipia.+
Todėl ir elgiasi be išmanymo,todėl jų kaimenės išsisklaidė.“+
22 Paklausyk! Girdėjai žinią, kad jie čia pat?
Ataidi dundesys iš šiaurės krašto,+ –Judo miestai bus nuniokoti, šakalų buveinėmis pavirs.+
23 Žinau, Jehova, kad ne žmogaus valioje jo keliai,ne jam gyvenime kreipti savo žingsnius.+
24 Pataisyk mane, Jehova, teisinga bausme,taisyk ne pykčio apimtas,+ – kad nieku nepavirsčiau.+
25 Išlieki tūžmą ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta,+ant kilčių, kurios nenori šauktis tavo vardo.
Juk jos rijo Jokūbą,+norėjo visą praryti,+jo kraštą nuniokojo.+
Išnašos
^ Arba „tuštybė“.
^ Arba „tuštybė“.
^ Šita eilutė buvo parašyta aramėjiškai.
^ Arba galbūt „lietui atveria vandentakius“.
^ Arba „rūką“.
^ Arba „liedintos statulos“.
^ Arba „alsavimo“.
^ Arba „apgaulė“.
^ Pažod. „Dalis“.
^ Arba „Vargas man dėl mano lūžių!“
