Apreiškimas 1:1–20
1 Apreiškimas, kurį Jėzus Kristus gavo iš Dievo.+ Jėzus turėjo atskleisti jo vergams,+ kas turi įvykti netrukus. Jis pasiuntė savo angelą ir per jį vaizdiniais tai parodė Dievo* vergui Jonui,+
2 ir šis paliudijo Dievo žodį ir perdavė Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką regėjo.
3 Laimingas, kas balsu skaito šios pranašystės žodžius, ir laimingi, kurie klausosi ir laikosi to, kas joje parašyta,+ nes skirtas metas arti.
4 Jonas septynioms bendruomenėms+ Azijoje*.
Malonė jums ir ramybė nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina,+ nuo septynių dvasių,+ esančių priešais jo sostą,
5 ir nuo Jėzaus Kristaus – ištikimojo liudytojo,+ pirmagimio iš mirusiųjų+ ir žemės karalių valdovo.+
Tam, kuris mus myli,+ kuris išvadavo mus iš mūsų nuodėmių savuoju krauju+
6 ir padarė mus karaliais*+ ir kunigais+ savo Dievui ir Tėvui, – jam tebūna šlovė ir galybė amžinai. Amen.
7 Štai jis ateina su debesimis!+ Jį išvys kiekviena akis, taip pat tie, kurie jį perdūrė, ir visos žemės giminės dėl jo raudos*.+ Taip, amen.
8 „Aš esu Alfa ir Omega*,+ – sako Dievas Jehova*, – tas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.“+
9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir Jėzaus sekėjas, kuriam, kaip ir jums, skirta kęsti vargus,+ ištverti suspaudimus+ ir paveldėti karalystę,+ atsidūriau Patmo saloje už tai, kad kalbėjau apie Dievą ir liudijau apie Jėzų.
10 Dvasia nukėlė mane į Viešpaties dieną ir išgirdau už nugaros balsą, galingą lyg trimito gausmas.
11 Jis man sakė: „Ką matai, surašyk į ritinį ir nusiųsk septynioms bendruomenėms: Efezo,+ Smirnos,+ Pergamo,+ Tiatyrų,+ Sardų,+ Filadelfų+ ir Laodikėjos.“+
12 Aš atsigręžiau pažiūrėti, kas man kalba, ir pamačiau septynis aukso žibintuvus,+
13 o tarp žibintuvų – tarsi žmogaus sūnų,+ apsivilkusį drabužiu, siekiančiu pėdas, ir apsijuosusį krūtinę aukso juosta.
14 Jo galva ir plaukai buvo balti – lyg balta vilna, lyg sniegas, o akys – tarsi ugnies liepsna.+
15 Jo kojos buvo tarsi gryniausias varis,+ žėrintis krosnyje, o jo balsas – kaip sraunių vandenų šniokštimas.
16 Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes,+ iš jo burnos ėjo ilgas aštrus dviašmenis kalavijas,+ o jo veidas buvo lyg saulė, spindinti visu savo skaistumu.+
17 Jį pamatęs, kritau tarsi negyvas prie jo kojų.
Jis uždėjo ant manęs dešinę ranką ir pasakė: „Nebijok. Aš esu Pirmasis+ ir Paskutinysis,+
18 esu gyvasis.+ Buvau miręs,+ bet štai esu gyvas per amžių amžius+ ir turiu mirties ir Hado* raktus.+
19 Todėl užrašyk, ką regėjai, kas vyksta ir kas vyks paskui.
20 O septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje rankoje, ir septynių aukso žibintuvų slėpinys reiškia štai ką: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – septynios bendruomenės.+
Išnašos
^ Arba „savo“.
^ Pažod. „karalyste“.
^ Pažod. „mušis į krūtinę“.
^ Alfa ir omega – pirmoji ir paskutinė gr. abėcėlės raidės.
