Sausringoje kalvotoje vietovėje aukštai įsikūręs filistinų sargybos būrys netikėtai pastebi kai ką įdomaus: tarpeklyje pasirodo du vyrai, izraelitai, ir nė nemano slėptis. Sargybiniams pasidaro linksma, pavojaus jie čia neįžvelgia. Filistinai jau seniai viešpatauja izraelitams; šie be jų pagalbos net metalinių padargų pagaląsti negali. Izraelio kariuomenė beveik neturi ginklų. Ką jiems gali padaryti du vyrai, net jeigu ir ginkluoti? Pasityčiodami filistinai sušunka: „Kilkit šen, mes jus pamokysim!“ (1 Samuelio 13:19–23; 14:11, 12).

 Iš tikrųjų filistinai nenutuokia, kad netrukus patys skaudžiai pasimokys. Tiedu izraelitai skubiai pereina tarpeklį ir pradeda lipti aukštyn. Šlaitas status, tad kabinasi rankomis ir kojomis, ropščiasi per uolas vis artėdami prie sargybos būrio (1 Samuelio 14:13). Filistinai jau mato, kad priekyje kopiantis vyras yra ginkluotas, jam įkandin seka ginklanešys. Nejaugi tas karys su draugu ketina pulti visą įgulą? Gal koks pamišėlis?

 Ne, jis ne pamišėlis. Tai stipraus tikėjimo vyras, vardu Jehonatanas. Iš jo gyvenimo istorijos šių dienų krikščionys gali daug ko pasimokyti. Nors mes nekariaujame tiesiogine prasme, Jehonatanas mums yra drąsos, ištikimybės, nesavanaudiškumo pavyzdys; šios savybės būtinos norint išsiugdyti stiprų tikėjimą (Izaijo 2:4; Mato 26:51, 52).

 Kad suprastume, kodėl Jehonatanas sumanė pulti filistinų įgulą, turime pasigilinti į jo praeitį. Jis buvo vyriausias Sauliaus, pirmo Izraelio karaliaus, sūnus. Kai Saulius buvo pateptas karaliumi, Jehonatanas jau buvo suaugęs, galbūt 20-ies ar vyresnis. Atrodo, juodu apie viską atvirai pasikalbėdavo, tėvas sūnumi labai pasitikėjo. Tomis dienomis Jehonatanas tėvą pažinojo ne tik kaip aukštą, išvaizdų, drąsų vyrą bei karį, bet ir kas dar svarbiau – kaip tvirto tikėjimo, nuolankų žmogų. Taigi Jehonatanas nesistebėjo, kad karaliumi Jehova pasirinko Saulių. Net pranašas Samuelis sakė, jog kito tokio nėra visoje tautoje! (1 Samuelio 9:1, 2, 21; 10:20–24; 20:2)

 Jehonatanas tikriausiai laikė garbe kariauti su Jehovos tautos priešais vadovaujamas savo tėvo. Tai buvo kitokie karai negu šių dienų tautiniai konfliktai. Tada Jehova buvo išsirinkęs Izraelio tautą jam atstovauti, o tautos, garbinančios netikrus dievus, nuolat ją puldinėjo. Paveikti tokių dievų kaip Dagonas garbinimo filistinai dažnai engė Jehovos išrinktą tautą ir net norėjo ją sunaikinti.

 Jehonatanui ir kitiems Izraelio vyrams eiti į mūšį reiškė ištikimą tarnystę Dievui Jehovai. Jehova laimino Jehonatano pastangas. Tapęs karaliumi, Saulius netrukus paskyrė savo sūnų vadovauti tūkstančiui karių, ir šis vedė juos į mūšį prieš filistinų įgulą Geboje. Nors Jehonatano vyrai buvo prastai ginkluoti, tą dieną su Jehovos pagalba jie pasiekė pergalę. Atsakydami į tai, filistinai subūrė didžiules pajėgas. Daugelis Sauliaus karių išsigando, kai kurie pabėgo ir pasislėpė. Atsirado net tokių, kurie perėjo į priešų pusę! Tačiau Jehonatano drąsa neišblėso (1 Samuelio 13:2–7, Brb; 14:21).

 Dieną, apie kurią rašoma straipsnio pradžioje, Jehonatanas nusprendė su savo ginklanešiu slapta nueiti iki filistinų įgulos. Kai prisiartino prie jų sargybos posto Michmaše, atskleidė ginklanešiui savo planą: jie atvirai pasirodys ant kalvos esantiems filistinams. Jei šie paragins juodu užlipti ir susikauti su jais, tai bus ženklas, kad Jehova padės savo tarnams. Ginklanešys nesvyruodamas sutiko. Galbūt jį padrąsino Jehonatano žodžiai: „Viešpačiui nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą“ (1 Samuelio 14:6–10). Ką jis norėjo tuo pasakyti?

 Jehonatanas turbūt gerai pažinojo Dievą. Jam nebuvo paslaptis, kad praeityje Jehova ne sykį padėjo savo tautai įveikti priešus, kurie žymiai viršijo juos skaičiumi. Kartais pergalei pasiekti pakakdavo ir vieno žmogaus (Teisėjų 3:31; 4:1–23; 16:23–30). Jehonatanas neabejojo, kad viską lemia Dievo tarnų tikėjimas, o ne jų skaičius, jėga ar ginkluotė. Tad būdamas tvirto tikėjimo jis leido Jehovai nuspręsti, ar jam su ginklanešiu pulti filistinų įgulą, ir sugalvojo ženklą, iš kurio paaiškėtų Jehovos valia. Gavęs Dievo pritarimą, Jehonatanas veikė drąsiai.

 Kuo ypatingas buvo Jehonatano tikėjimas? Pirma, jis jautė pagarbią baimę Dievui – Jehovai. Žinojo, kad savo tikslams įgyvendinti Visagaliui nebūtina pasitelkti žmones, tačiau jis noriai palaimina pastangas tų, kurie ištikimai jam tarnauja (2 Metraščių 16:9). Antra, prieš imdamasis veiksmų Jehonatanas stengėsi įsitikinti, ar Jehova tam pritartų. Šiandien mes neprašome Dievo suteikti stebuklingą ženklą, patvirtinantį, kad jis pritaria mūsų sprendimams. Turime visą Dievo įkvėptą Šventąjį Raštą, tad galime gerai suvokti Kūrėjo valią (2 Timotiejui 3:16, 17). Ar prieš priimdami svarbius sprendimus atidžiai patyrinėjame Bibliją? Jei taip darome, kaip ir Jehonatanas parodome, jog Dievo valia mums svarbesnė negu mūsų pačių.

 Taigi du vyrai, karys ir jo ginklanešys, ėmė sparčiai kopti stačiu šlaitu link sargybos posto. Galiausiai supratę, kad yra puolami, filistinai pasiuntė karių juos nukauti. Filistinai turėjo aiškų pranašumą ne tik žmonių skaičiumi, bet ir buvo įsitaisę aukščiau, ant kalvos, taigi jiems atrodė, kad susidoroti su dviem užpuolikais vieni niekai. Bet jie klydo – kariai vienas po kito krito nuo Jehonatano rankos, o ginklanešys juos pribaiginėjo. Nedideliame žemės lopinėlyje jiedu paguldė 20 priešų karių. O Jehova padarė dar kai ką: „Šiurpas pagavo esančius lauko stovykloje ir visus sargybos būrio vyrus, persigando net anie būriai, siaubiantys apylinkes. Žemė pradėjo drebėti, ir Dievas sukėlė filistinams didelę baimę“ (1 Samuelio 14:15, NW).

 Saulius su savo vyrais iš tolo pamatė, kad tarp filistinų kilo sąmyšis; jie net ėmė žudyti vienas kitą (1 Samuelio 14:16, 20). Izraelitai įsidrąsino ir puolė priešus, tikriausiai susirinkę kritusių filistinų ginklus. Tą dieną Jehova savo tautai suteikė reikšmingą pergalę. Jehova nepasikeitė! Jei juo pasitikime kaip Jehonatanas ir jo ginklanešys, kurio vardo nežinome, niekada nenusivilsime (Malachijo 3:6; Romiečiams 10:11).

 Sauliui ta pergalė nebuvo tokia džiuginanti kaip Jehonatanui, nes prieš tai padarė didelių klaidų. Karalius nepakluso Jehovos paskirtam pranašui Samueliui paaukodamas auką, nors ją turėjo aukoti Samuelis, levitas. Atvykęs pranašas pasakė Sauliui, kad dėl tokio nepaklusnumo jo karaliavimas neišliks. Paskui, siųsdamas karius į mūšį, Saulius juos neapgalvotai prisaikdino: „Tebūna prakeiktas vyras, kuris valgytų maisto iki vakaro, kol nebūsiu atkeršijęs savo priešams!“ (1 Samuelio 13:10–14; 14:24).

 Akivaizdu, Saulius ėmė keistis į bloga. Kadaise nuolankus, dvasingas žmogus tapo ambicingas egoistas? Juk Jehova nebuvo nurodęs duoti tokį neprotingą įsakymą šiems drąsiems, uoliems kariams. O ką galima pasakyti apie Sauliaus žodžius „kol nebūsiu atkeršijęs savo priešams“? Nejaugi jis manė, kad šis karas yra jo? Pamiršo, kad svarbiausia – Jehovos teisingumas, o ne jo paties kerštas, šlovė ar pergalė?

 Apie neprotingą tėvo sugalvotą priesaiką Jehonatanas nieko nežinojo. Išvargintas įnirtingų kautynių jis lazdos galu pakabino iš korio medaus ir, kai jo paragavo, tuojau sugrįžo jam jėgos. Tuomet vienas iš vyrų pasakė, kad Saulius buvo uždraudęs valgyti. Jehonatanas tarė: „Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau truputėlį medaus. Iš tiesų, jei kariai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!“ (1 Samuelio 14:25–30). Jehonatanas sakė tiesą. Jis buvo atsidavęs tėvui, bet ne aklai. Ne su viskuo, ką tėvas sakydavo ar darydavo, jis sutikdavo, ir dėl tokio nuosaikaus požiūrio pelnė kitų pagarbą.

 Sužinojęs, kad Jehonatanas pažeidė draudimą valgyti, Saulius vis dar nenorėjo pripažinti davęs kvailą įsakymą. Jis iš tikrųjų manė, kad jo sūnus turi būti nubaustas mirtimi. Jehonatanas nesiginčijo ir nemaldavo pasigailėti. „Štai aš, pasiruošęs mirti“, – visų nuostabai pasakė jis. Bet kariai paprieštaravo: „Nejau turi mirti Jehonatanas – tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas Viešpats, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu.“ Saulius pasidavė sveikam protui. „Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė“ (1 Samuelio 14:43–45).

 Savo drąsa, uolumu ir nesavanaudiškumu Jehonatanas pelnė gerą vardą. Kai pateko į pavojų, tai jį ir išgelbėjo. Mums irgi svarbu pamąstyti, kokią reputaciją susikuriame kasdieniu elgesiu. Biblijoje sakoma, kad geras vardas labai vertingas (Mokytojo 7:1). Tad kaip ir Jehonatanas stenkimės įgyti gerą vardą Jehovos akyse.

 Nors Saulius darė klaidų, Jehonatanas daug metų ištikimai jį rėmė karo žygiuose. Galime įsivaizduoti jo nerimą matant, jog tėvas vis labiau nepaklūsta Dievui ir darosi išdidus, užvaldytas tamsos. Jehonatanas buvo bejėgis tam sutrukdyti.

 Problema pasiekė kulminaciją, kai Jehova nurodė Sauliui pulti amalekiečius, tokią sugedusią tautą, jog apie jos sunaikinimą buvo pranašauta dar Mozės dienomis (Išėjimo 17:14). Sauliui buvo liepta išskersti net visus jų gyvulius ir užmušti karalių Agagą. Kartu su savo sūnumi Jehonatanu, narsiu kariu, Saulius mūšį laimėjo, tačiau pasigailėjo Agago ir nesunaikino turto, gyvulių. Dėl tokio akivaizdaus nepaklusnumo pranašas Samuelis paskelbė jam galutinį Jehovos nuosprendį: „Už tai, kad atmetei Viešpaties žodį, jis atmetė tave nuo karaliavimo“ (1 Samuelio 15:2, 3, 9, 10, 23).

 Neilgai trukus po to Jehovos dvasia paliko Saulių. Be teigiamos Jehovos įtakos Sauliaus nuotaika smarkiai svyruodavo, apimdavo pykčio priepuoliai, didžiulė baimė. Atrodė, kad jį ėmė kamuoti bloga dvasia nuo Dievo (1 Samuelio 16:14; 18:10–12). Kaip skaudu tikriausiai buvo Jehonatanui matyti tėvą, kadaise kilnų žmogų, taip baisiai pasikeitusį! Vis dėlto Jehonatanas niekada nepaliovė ištikimai tarnauti Jehovai. Jis kiek galėdamas palaikė tėvą ir net kartais atvirai su juo kalbėdamas bandydavo perspėti, tačiau visas savo viltis buvo sudėjęs į Jehovą – Dievą ir Tėvą, kuris nesikeičia (1 Samuelio 19:4, 5).

 Gal kas nors iš jums artimų žmonių irgi pasikeitė į bloga? Tai matyti gali būti labai skaudu. Jehonatano istorija primena psalmininko vėliau parašytus žodžius: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Psalmyno 27:10). Jehova yra ištikimas. Kad ir kaip jus nuviltų netobuli žmonės, Jehova priims, bus jums geriausias Tėvas, kokį tik įmanoma įsivaizduoti.

 Jehonatanas, ko gero, sužinojo, kad Jehova nusprendė atimti iš Sauliaus karaliaus valdžią. Kaip į tai reagavo? Ar kada mąstė, koks valdovas jis pats būtų? Gal svajojo ištaisyti kai kurias tėvo klaidas, būti Dievui ištikimas, klusnus karalius? Nežinome, kokios mintys sukosi jo galvoje. Aišku viena: jeigu ir buvo panašių vilčių, jos negalėjo išsipildyti. Ar tai reiškia, kad Jehova paliko šį jam atsidavusį žmogų? Anaiptol. Jo palaikomas Jehonatanas parodė vieną gražiausių ištikimo draugo pavyzdžių, aprašytų Biblijoje! Apie tą draugystę papasakosime kitame straipsnyje.