Krikščionys tiki, kad Jėzus mirė už žmonijos nuodėmes (1 Petro 3:18). Tačiau, kad būtume išgelbėti, nepakanka vien tikėti Jėzų. Juk demonai irgi žino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, bet jie bus sunaikinti, o ne išgelbėti (Luko 4:41; Judo 6).

•  Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?

•  Ar gali išgelbėti nusidėjėlio malda?

•  Kur tokių maldų ištakos?

•   Tikėti, kad Jėzus paaukojo savo gyvybę už mūsų nuodėmes (Apaštalų darbų 16:30, 31; 1 Jono 2:2). Tai reiškia neabejoti, kad Jėzus buvo realus asmuo ir kad visa, kas apie jį pasakojama Biblijoje, yra tiesa.

•   Sužinoti, ko iš tikrųjų moko Biblija (2 Timotiejui 3:15). Biblijoje užrašytas atvejis, kai apaštalas Paulius ir Silas vienam kalėjimo prižiūrėtojui pasakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tada būsi išgelbėtas.“ Paskui jiedu ėmė mokyti tą vyrą „Jehovos žodžio“ a (Apaštalų darbų 16:31, 32). Tai rodo, jog kalėjimo prižiūrėtojas, tik perpratęs esmines Dievo Žodžio tiesas, galėjo iš tikrųjų įtikėti Jėzų. Jo pažinimas turėjo būti pagrįstas tiksliomis žiniomis iš šventųjų raštų (1 Timotiejui 2:3, 4).

•   Atgailauti (Apaštalų darbų 3:19). Būtina nuoširdžiai atgailauti dėl ankstesnės netinkamos gyvensenos ir pasaulėžiūros. Atgaila bus akivaizdi, jei asmuo nebesielgs taip, kaip nepatinka Dievui, ir darys „darbus, priderančius atgailai“ (Apaštalų darbų 26:20).

•   Pasikrikštyti (Mato 28:19). Jėzus sakė, kad norint tapti jo mokiniu būtina pasikrikštyti. Anksčiau minėtas kalėjimo prižiūrėtojas buvo pakrikštytas (Apaštalų darbų 16:33). O štai kitas pavyzdys: kai apaštalas Petras nuodugniai paliudijo apie Jėzų didelei miniai žmonių, „tie, kurie noriai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti“ (Apaštalų darbų 2:40, 41).

•   Vykdyti Jėzaus priesakus (Hebrajams 5:9). Laikydamasis Jėzaus nurodymų, asmuo savo gyvensena parodo, kad yra jo sekėjas (Mato 28:20). Jis tampa „žodžio vykdytoju, o ne vien klausytoju“ (Jokūbo 1:22).

•   Ištverti iki galo (Morkaus 13:13). Kad būtų išgelbėti, Jėzaus mokiniams „reikia ištvermės“ (Hebrajams 10:36). Štai apaštalas Paulius nuo tada, kai tapo krikščioniu, iki pat mirties tiksliai laikėsi Jėzaus mokymų ir visada buvo ištikimas Dievui (1 Korintiečiams 9:27).

 Kai kurių religijų išpažinėjams įprasta kreiptis į Dievą nusidėjėlio ar išgelbėjimo malda. Šitaip melsdamiesi jie pripažįsta, jog yra nuodėmingi, ir išreiškia tikėjimą, kad Jėzus mirė už jų nuodėmes. Be to, prašo, kad Jėzus būtų jų širdyje ir gyvenime. Tačiau Biblijoje nėra nė užuominos, kad turėtume kartoti kokią nors mintinai išmoktą nusidėjėlio maldą.

 Kai kam atrodo, jog sukalbėjęs nusidėjėlio maldą jis bus išgelbėtas amžiams. Tačiau jokia malda savaime išgelbėjimo negarantuoja. Būdami netobuli ir toliau darome klaidų (1 Jono 1:8). Todėl Jėzus savo sekėjus mokė nuolat melsti nuodėmių atleidimo (Luko 11:2, 4). Be to, kai kurie krikščionys, tikėjęsi būti išgelbėti ir gyventi amžinai, tą galimybę prarado, nes nusigręžė nuo Dievo (Hebrajams 6:4–6; 2 Petro 2:20, 21).

 Istorikų nuomonės skiriasi. Vieni mano, jog tradicija kartoti nusidėjėlio maldas užgimė Reformacijos laikais. Kiti įsitikinę, kad jos atsirado XVIII–XIX amžiuje religinių judėjimų metu. Šiaip ar taip, Biblija neskatina kartoti šios ar kokios kitos mintinai išmoktos maldos ir net, priešingai, ragina to nedaryti.