DAUGYBĘ metų Biblijos kritikai tvirtino, kad karaliaus Belšacaro, apie kurį rašė pranašas Danielius, nėra buvę (Dan 5:1). Kodėl jie taip teigė? Archeologai tuomet nebuvo radę jokių įrodymų, kad jis iš tikro gyveno. Vis dėlto kai kas įdomaus nutiko 1854 metais. Kas gi?

Tais metais Britanijos konsulas Džonas Teiloras (J. G. Taylor), kasinėdamas senovės miesto Ūro (dabartinio pietų Irako teritorija) griuvėsius, viename iš bokštų rado keletą maždaug 10 cm ilgio molinių cilindrų; jie buvo prirašyti dantiraščio rašmenų. Vieno cilindro tekste Babilono karaliui Nabonidui ir jo vyriausiajam sūnui Belšacarui meldžiama ilgo gyvenimo. Kritikams teko pripažinti, kad toks Belšacaras iš tikro buvo.

O ar Belšacaras, kaip rašoma Biblijoje, iš tiesų buvo karalius? Kritikai ir tuo abejojo. Pavyzdžiui, XIX amžiuje anglų mokslininkas Viljamas Talbotas (William Talbot) rašė, kad, kai kurių teigimu, „Belsarusūras [Belšacaras] valdė tuo pat metu, kaip ir jo tėvas Nabonidas. Bet tai nėra patvirtinta jokiais įrodymais.“

Vis dėlto ginčai nutilo, kai ant kitų molinių cilindrų buvo rasti įrašai, liudijantys, kad Belšacaro tėvas Nabonidas dažnai ne vieneriems metams išvykdavo iš Babilono. Kas tuo metu valdydavo kraštą? Žinyne Encyclopaedia Britannica sakoma: „Kai Nabonidas būdavo išvykęs svetur, sostą ir didžiąją dalį kariuomenės patikėdavo savo sūnui Belšacarui.“ Taigi Belšacaras buvo karaliaus Nabonido bendravaldis, todėl, pasak archeologo ir kalbotyrininko Alano Milardo (Alan Millard), nieko keista, kad „Belšacaras Danieliaus knygoje vadinamas karaliumi“.

O kad pranašo Danieliaus knyga yra patikima ir Dievo įkvėpta, Dievo tarnus įtikina pirmiausia pati Biblija (2 Tim 3:16).