Dėl kai kurių dalykų žmonės sutaria vieningai. Pavyzdžiui, jie sutinka, kad žudyti, prievartauti, seksualiai išnaudoti vaikus yra blogai, taip pat kad teisingumas, gerumas, atjauta yra dorybės. Tačiau tam tikrais klausimais, pavyzdžiui, dėl seksualinio gyvenimo, vaikų auklėjimo ir kitų panašių dalykų, nuomonės išsiskiria. Kai kurie net mano, kad apskritai nėra gero ar blogo pasirinkimo. Taigi dažnas tiesiog vadovaujasi savo vidiniu balsu arba elgiasi taip, kaip visuomenėje įprasta. Bet ar tai visada geriausias kelias?

Kas gera ir kas bloga, mums dažnai diktuoja vidinis balsas, kitaip tariant, sąžinė (Romiečiams 2:​14, 15). Jau net maži vaikai geba atskirti gerą elgesį nuo blogo. Negerai pasielgę jie jaučia gėdą. Laikui bėgant mūsų sąžinė formuojasi. Įtakos tam turi vertybės, kurias diegia tėvai ir mokytojai, kurias perimame iš bendraamžių, visuomenės, taip pat iš kultūrinės ir religinės aplinkos. Taigi kai reikia priimti kokius sprendimus, mūsų sąžinė pasako, ar tas sprendimas suderinamas su mūsų vertybėmis ar ne.

Šis vidinis balsas skatina mus elgtis teisingai, supratingai, kitus atjausti, būti dėkingus. Ir sykiu sulaiko nuo poelgių, kurie galėtų įskaudinti mylimus žmones ar patiems sukelti gėdos ir kaltės jausmą.

Ar visada galime pasitikėti vidiniu balsu? Jaunystėje Garikas gyveno, kaip pats sakė, „pagal savo paties nusistatytas normas“. Tačiau tokia jo gyvensena prie gero neprivedė. Jis įklimpo į alkoholio ir narkotikų liūną, tapo smurtingas, ėmė gyventi palaidai.

Priimdami sprendimus mes taip pat pagalvojame, kaip mūsų pasirinkimą vertins aplinkiniai. Atsižvelgti į kitų nuomonę nėra blogai, nes žmonės yra sukaupę nemažai vertingos patirties ir išminties. Be to, jei apsisprendžiame taip, kaip šeimos nariams, draugams ir aplinkiniams atrodo teisinga, pelnome jų pagarbą.

Ar visada galime pasitikėti aplinkinių nuomone? Jaunystėje Priscila gyveno laisvą seksualinį gyvenimą, nes taip buvo įprasta tarp jos bendraamžių. Tačiau tokia gyvensena laimės jai nesuteikė. „Darydama tai, ką daro visi kiti, nesijaučiau gerai, – sako ji. – Elgiausi kvailai ir neatsakingai.“

Mūsų pasirinkimą moraliniais klausimais, be abejo, lemia ir mūsų sąžinė, ir aplinkinių nuomonė. Tačiau vidinis balsas ir kitų nuomonė ne visada nuveda geriausiu keliu. Mums gali būti sunku numatyti visas savo sprendimo pasekmes, įžvelgti, ar dėl mūsų pasirinkimo nenukentės kiti ar mes patys (Patarlių 14:12). Be to, niekada negalime būti tikri, kad mūsų pačių ar kitų suvokimas, kas gerai ir kas blogai, yra teisingas. Juolab kad vertybės laikui bėgant kinta – tai, kas anksčiau buvo smerkiama, dabar visai priimtina ir atvirkščiai – kas anksčiau buvo priimtina, dabar vertinama nepalankiai.

Tad kas galėtų būti tas patikimas, neišderinamas moralinis kompasas? Ir apskritai, ar egzistuoja koks visuotinis elgesio standartas, kuriuo vadovaudamasis žmogus nenusiviltų?

Kitame straipsnyje apie tai ir pakalbėsime. Pasiaiškinsime, kas turi teisę žmonėms nustatyti elgesio taisykles ir kodėl jomis vadovautis verta.