Gimiau 1960 metais; mamai tada buvo septyniolika. Tėtis mus paliko dar prieš man gimstant. Mudu su mama gyvenome pas jos tėvus Burge, mažame miestelyje buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, arba Rytų Vokietijoje. Daugelis žmonių buvo ateistai, tad ir mūsų šeima laikėsi tokių pažiūrų. Dievas mums nerūpėjo.

Kai buvau mažas, daug laiko praleisdavau su seneliu. Jis sugalvodavo įvairiausios veiklos, pavyzdžiui, prašydavo manęs įlipti į medį ir išgenėti šakas. Man tai buvo tikra pramoga. Taip linksmai ir nerūpestingai bėgo vaikystė.

Vieną dieną atsitiko kai kas baisaus. Buvau septynmetis, tik pradėjęs eiti į antrą klasę. Grįždamas namo, sugalvojau įsiropšti į elektros stulpą. Aštuonių metrų aukštyje mane nutrenkė elektra, netekau sąmonės. Atsipeikėjęs ligoninėje nejaučiau rankų. Jos buvo stipriai nudegusios, baisiai žaizdotos. Kad išvengtų kraujo užkrėtimo, gydytojai turėjo amputuoti abi rankas. Galite įsivaizduoti, kokia neviltis apėmė mamą ir senelius. Buvau dar vaikas, todėl iki galo nesuvokiau, kaip ši nelaimė pakeis mano gyvenimą.

Po kurio laiko išėjau iš ligoninės, vėliau grįžau į mokyklą. Vaikai naudojosi tuo, kad negaliu apsiginti, – tyčiojosi, stumdėsi, net mėtė į mane daiktus. Toks žiaurus elgesys ir žeminantys žodžiai mane labai skaudino. Galiausiai mane išsiuntė į Birkenverderio neįgaliųjų mokyklą-internatą. Ši įstaiga buvo toli nuo namų, todėl mama ir seneliai neišgalėjo manęs aplankyti. Pasimatydavome tik per atostogas. Taip dešimt metų prabėgo be mamos ir senelių.

Daug ką mokiausi daryti iš naujo – ne rankomis, o kojomis. Ar įsivaizduojate, ką reiškia valgyti laikant šakutę ar šaukštą kojų pirštais? Buvo nelengva, bet išmokau. Kojomis galiu net išsivalyti dantis, susišukuoti. Kalbėdamas  pradėjau net gestikuliuoti kojomis. Taigi mano kojos tapo rankomis.

Paauglystėje pamėgau mokslinę fantastiką. Kartais įsivaizduodavau turįs roboto rankas, su kuriomis galiu daryti viską. Keturiolikos pradėjau rūkyti. Tai suteikė pasitikėjimo savimi, jaučiausi, kad esu toks kaip ir visi. Tam tikra prasme bandžiau pasakyti: „Žiūrėkit, aš irgi taip galiu. Juk rūko suaugusieji – turi jie rankas ar ne.“

Stengiausi nuolat būti užsiėmęs, todėl įsitraukiau į socialinę veiklą. Įstojau į Vokietijos laisvojo jaunimo sąjungą (valstybės remiama socialistinė organizacija), vietiniame skyriuje ėjau atsakingas sekretoriaus pareigas. Lankiau dainavimo būrelį, dalyvaudavau poezijos renginiuose, užsiėmiau sportu neįgaliesiems. Baigęs mokyklą pradėjau dirbti vienoje mūsų miesto įmonėje. Paaugęs vis dažniau užsidėdavau protezus – norėjau jaustis visavertis.

Vieną dieną man belaukiant traukinio, kuriuo turėjau vykti į darbą, priėjo nepažįstamas vyras. Jis pasakė, kad Dievas gali grąžinti man rankas. Suglumau. Aišku, norėjau vėl turėti rankas, bet tai skambėjo taip netikroviškai, lyg kokia pasaka. Kadangi buvau ateistas, neabejojau, kad Dievo nėra. Nuo tada vengiau vėl susitikti su tuo vyru.

Po kurio laiko viena bendradarbė pakvietė susipažinti su jos šeima. Drauge gurkšnojant kavą jos tėvai pradėjo kalbėti apie Dievą, kurio vardas Jehova. Pirmą kartą gyvenime išgirdau, kad Dievas turi vardą (Psalmyno 83:18, Karaliaus Jokūbo versija). Tačiau širdyje kilo prieštara: „Nesvarbu, koks vardas, Dievo tiesiog negali būti. Įrodysiu, kad tie žmonės klysta.“ Buvau visiškai įsitikinęs savo teisumu, todėl sutikau padiskutuoti Biblijos temomis. Mano nuostabai, nesugebėjau įrodyti, jog Dievo nėra.

Tyrinėjant Biblijos pranašystes, mano ateistiška nuostata po truputį griuvo. Sužinojau, kad Dievo žodžiai, užrašyti prieš šimtus ar net tūkstančius metų, išsipildė. Kartą palyginome šių dienų pasaulio sąlygas su pranašystėmis, užrašytomis Evangelijos pagal Matą 24 skyriuje, Evangelijos pagal Luką 21 skyriuje ir Antrojo laiško Timotiejui 3 skyriuje. Panašiai kaip gydytojas nustato ligą atsižvelgdamas į visus simptomus, taip ir paminėtų pranašysčių visuma padeda suprasti, kad, Biblijos žodžiais tariant, gyvename „paskutinėmis dienomis“. * Buvau apstulbęs – tos pranašystės pildėsi mano akyse!

Suvokiau, kad radau tiesą. Pradėjau melstis Jehovai, mečiau rūkyti, nors daugiau nei dešimtmetį  buvau užkietėjęs rūkalius. Biblijos studijos tęsėsi maždaug metus. 1986-ųjų balandžio 27-ąją buvau slapta pakrikštytas vonioje, nes tuo metu Jehovos liudytojų veikla Rytų Vokietijoje buvo uždrausta.

Draudimo laikotarpiu rinkdavomės mažomis grupėmis privačiuose namuose, todėl pažinojau vos kelis bendratikius. Netikėtai valdžia leido man nuvykti į Vakarų Vokietiją, kur liudytojų veikla nebuvo uždrausta. Pirmą kartą gyvenime dalyvavau Jehovos liudytojų kongrese, pamačiau tūkstančius brolių ir sesių. Tai buvo nuostabu!

Po Berlyno sienos griuvimo Jehovos liudytojų veiklos draudimas buvo panaikintas. Pagaliau galėjome laisvai garbinti Dievą Jehovą. Norėjau daugiau laiko skirti evangelizacijos tarnybai, tačiau baiminausi bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Dėl savo negalios ir vaikystės, praleistos neįgaliųjų namuose, jaučiausi nevisavertis. Bet 1992 metais vieną mėnesį pabandžiau tarnybai skirti 60 valandų. Man pavyko, patyriau daug džiaugsmo. Nusprendžiau tai tęsti ir kitais mėnesiais, taip prabėgo beveik treji metai.

Niekada nepamirštu Biblijos žodžių: „Jei kas silpnas, argi aš ne silpnas?“ (2 Korintiečiams 11:29) Aš juk galiu mąstyti, kalbėti, todėl nepaisydamas negalios iš visų jėgų stengiuosi padėti kitiems. Pats neturėdamas rankų, puikiai suprantu tuos, ką varžo gyvenimo aplinkybės. Žinau tą jausmą, kai be galo trokšti ką nors nuveikti, bet negali. Stengiuosi padrąsinti tuos, kas taip jaučiasi. Šitaip padėdamas kitiems esu laimingas.

Turiu pripažinti, kad kartais ir aš būnu prislėgtas, tiesiog labai norisi būti sveikam. Daugelį kasdienių darbų galiu atlikti pats, bet tai atima daug daugiau laiko, pastangų ir energijos nei kitiems. Mano gyvenimo kredo: „Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Kasdien Jehova duoda man jėgų atlikti visus darbus. Jis niekada manęs neapleido. Todėl ir aš niekada nuo jo nenusigręšiu.

Esu dėkingas Jehovai, kad turiu šeimą, – tai, ko taip trūko visą vaikystę ir jaunystę. Mano nuostabi žmona Elkė labai mane myli ir atjaučia. Be to, turiu pasaulinę Jehovos liudytojų šeimą, milijonus dvasinių brolių ir sesių.

Labai guodžia Dievo pažadas atkurti rojų; tada ir aš turėsiu rankas. „Štai aš visa darau nauja“, – sakoma Biblijoje (Apreiškimo 21:5). Šiuos žodžius geriau suprantu, kai apmąstau, ką Jėzus darė būdamas žemėje. Jis galėjo akimirksniu išgydyti sužalotas galūnes, kartą net priaugino nukirstą ausį (Mato 12:10–16; Luko 22:47–54). Jehovos pažadai ir Jėzaus atlikti stebuklai mane įtikino, kad greitai vėl būsiu sveikas.

Tačiau didžiausias džiaugsmas – pažinti Dievą Jehovą. Jis mano tėvas, mano draugas, guodėjas ir stiprybė. Jaučiuosi kaip karalius Dovydas, rašęs: „Viešpats mano stiprybė [...]. Jis man padėjo, ir mano širdis džiūgauja“ (Psalmyno 28:7). Nors ir be rankų, noriu tvirtai laikytis Biblijos tiesos visą gyvenimą.