Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Masoretai šventuosius raštus perrašinėjo labai atidžiai

NUMERIO TEMA | BIBLIJOS IŠLIKIMO ISTORIJA

Biblijos neįveikė klastotojai

Biblijos neįveikė klastotojai

PAVOJUS. Išoriniai veiksniai, kaip antai dūlėjimas ir priešininkai, Biblijos neįveikė. Tačiau kai kurie perrašinėtojai ir vertėjai bandė suklastoti jos žinią. Kartais jie mėgino Bibliją priderinti prie savo doktrinų, užuot doktrinas derinę prie jos. Štai keletas pavyzdžių.

  • Dievo garbinimo vieta. Ketvirtame – antrame amžiuje prieš mūsų erą samariečių Penkiaknygės rašytojai Išėjimo 20:17 pabaigoje įterpė frazę „ant Garizimo kalno. Ten turite pastatyti aukurą.“ Akivaizdu, taip samariečiai siekė šventraščiu pateisinti tai, kad ant Garizimo kalno pastatė savo šventyklą.

  • Trejybės doktrina. Praėjus trims šimtams metų po Biblijos parašymo, vienas Trejybės šalininkas 1 Jono 5:7 įterpė žodžius „danguje – Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir tie trys sutaria“. Originalo tekste šio teiginio nebuvo. Biblistas Brusas Mecgeris pažymi, kad nuo šešto amžiaus šie žodžiai „vis dažniau atsirasdavo senuosiuose lotyniškuose ir [lotyniškos] Vulgatos rankraščiuose“.

  • Dievo vardas. Remdamiesi žydų tradicija netarti Dievo vardo, daugelis vertėjų jo vardą pašalino iš Šventojo Rašto ir pakeitė titulais „Dievas“ ir „Viešpats“. Tačiau Biblijoje taip vadinamas ne tik Kūrėjas, bet ir žmonės, netikros dievybės, net Velnias (Jono 10:34, 35; 1 Korintiečiams 8:5, 6; 2 Korintiečiams 4:4). a

KAIP BIBLIJA IŠLIKO. Pirma, nors kai kurie Biblijos perrašinėtojai buvo nerūpestingi ar net nesąžiningi, daugybė kitų savo darbą atliko meistriškai ir labai kruopščiai. Nuo šešto iki dešimto mūsų eros amžiaus hebrajiškus šventuosius raštus perrašinėjo masoretai (jų perrašytas tekstas vadinamas masoretiniu). Jie, kaip teigiama, suskaičiuodavo žodžius ir netgi raides – kad tik neįsiveltų kokia klaidelė. Kilus įtarimui, jog pirminiame tekste yra klaida, jie tai nurodydavo paraštėje. Masoretai nė minties neturėjo kraipyti Biblijos tekstą. Profesorius Mošė Gošenas-Gotšteinas rašė: „Jie laikėsi požiūrio, kad tyčia klastoti tekstą būtų didžiausias nusikaltimas.“

Antra, iki šių dienų išlikusių rankraščių gausa padeda Biblijos tyrinėtojams aptikti visus netikslumus. Pavyzdžiui, religiniai vadovai ne vieną šimtmetį tvirtino, esą jų lotyniškieji Biblijos vertimai atitinka originalą. Tačiau jie leido sau 1 Jono 5:7 įterpti jau minėtus žodžius. Ši klaida pateko net į autoritetingą anglišką Biblijos vertimą – Karaliaus Jokūbo versiją. Tačiau kas paaiškėjo atradus kitus rankraščius? Brusas Mecgeris rašė: „Šios frazės nėra visuose senuosiuose rankraščiuose (sirų, koptų, armėnų, etiopų, arabų, slavų kalba), išskyrus lotyniškus.“ Todėl perredaguotuose Karaliaus Jokūbo versijos leidimuose ir kituose Biblijos vertimuose šio iš piršto laužto intarpo nėra.

Česterio Bičio papirusas P46 – Biblijos rankraštis, datuojamas maždaug 200 m. e. m.

Ar seniausi rankraščiai patvirtina, kad Biblijos žinia liko nepakeista? Kai 1947 metais buvo surasti Negyvosios jūros ritiniai, biblistai pagaliau galėjo palyginti masoretinį hebrajišką tekstą su daugiau kaip tūkstantį metų anksčiau parašytais Biblijos rankraščiais. Pasak vieno Negyvosios jūros ritinių redakcinės grupės nario, net ir vienas ritinys „pateikia nenuneigiamų įrodymų, kad žydų perrašinėtojai, biblinius tekstus nurašinėję daugiau kaip tūkstantį metų, buvo ypač atidūs ir stropūs“.

Česterio Bičio bibliotekoje Dubline (Airija) saugoma papirusų kolekcija, į kurią įeina beveik visos Biblijos graikiškosios dalies knygos. Tarp jų yra ir rankraščių, datuojamų antru mūsų eros amžiumi – nuo tada, kai Biblija baigta rašyti, nebuvo praėjęs nė šimtmetis. „Nors papirusai atskleidžia nemažai naujų teksto detalių, – teigiama The Anchor Bible Dictionary, – jie taip pat rodo, kad per visą Biblijos teksto perrašinėjimo laikotarpį šis darbas buvo atliekamas nepaprastai tiksliai ir nuosekliai.“

„Galima drąsiai teigti, kad joks kitas senovinis veikalas nebuvo perrašinėjamas taip tiksliai.“

REZULTATAS. Tai, kad Biblijos rankraščių yra labai daug ir jie iš skirtingų amžių, jos tekstui ne tik nekenkia, bet ir padeda ištaisyti visus netikslumus. „Jokia kita senovinė knyga neturi tiek daug ir tokių senų jos teksto tikrumą patvirtinančių dokumentų, – apie graikiškuosius krikščionių raštus kalbėjo seras Frederikas Kenjonas, – ir joks nešališkas mokslininkas nepaneigs, kad tas tekstas iki mūsų dienų liko iš esmės nepakitęs.“ Apie hebrajiškus šventuosius raštus biblistas Viljamas Henris Grinas sakė: „Galima drąsiai teigti, kad joks kitas senovinis veikalas nebuvo perrašinėjamas taip tiksliai.“

a Daugiau apie tai rašoma leidinyje Dievo Žodžio studijų vadovas (p. 1–13); jį galite rasti ir www.pr418.com.