PAČIOJE nakties gūdumoje smėlyninė katė, paprastai vadinama margarita, išlindusi iš savo urvo dykumos smėlyje, atsistoja, apsižvalgo ir įsiklauso į tylą. Tada priglunda prie žemės ir ima be garso sėlinti.

Staiga stryktelėjusi stveria neapdairią auką — smiltpelę. Tyki medžioklė tęsiasi visą naktį. Kartkartėmis puldama grobį margarita vis šokteli į orą. Jei sumedžioja daugiau, nei gali suėsti, atsargas užkasa smėlyje. Į urvą grįžta anksti rytą ir dieną retai kada teišlenda. Susipažinkime su šia slapuke iš arčiau:

• Jautri klausa padeda aptikti grobį, net jeigu jis slepiasi po žeme.

• Poravimosi metu patinas skleidžia aukštus lojimą primenančius garsus. Savo jautria klausa patelė tokį kvietimą išgirsta iš labai toli.

• Plaukuotos letenėlės neleidžia klimpti į smėlį ir apsaugo padukus nuo karščio ar šalčio.

•  Ausų vidus tankiai priaugęs baltų plaukelių, apsaugančių nuo vėjo nešiojamo smėlio.

• Susekti pėdsakus labai sunku, nes kailiuku dengti padai jų beveik nepalieka.

• Išgyvena be vandens; joms pakanka sumedžiotame maiste esančių skysčių.

• Karakumų dykumos smėlis gali įkaisti iki 80°C. Oro temperatūra kartais nukrenta iki -25°C.