Jei šiandien žmogus norėtų patikrinti, ar jo religiniai įsitikinimai teisingi, jis galėtų tiesiog paimti į rankas Bibliją ir ją patyrinėti. Tačiau XVI amžiaus pradžioje tai nebuvo taip paprasta. Kodėl? Dauguma žmonių neturėjo galimybės skaityti Biblijos savo kalba. Taigi palyginti nedaugelis tikinčiųjų galėjo patikrinti, ar Bažnyčios mokymai iš tiesų derinasi su tuo, kas rašoma Biblijoje. O tikėtis pagalbos iš dvasininkų taip pat nebuvo verta. „Bažnyčia Šveicarijoje buvo sugedusi. [...] Dvasininkai buvo neišprusę, prietaringi, amoralūs“, – rašoma knygoje History of the Christian Church.

 Štai tokiomis sąlygomis prasidėjo Ulricho Cvinglio tiesos paieškos. Ką jis sužinojo? Kaip savo atradimais dalijosi su kitais? Susipažinkime su Cvinglio gyvenimu ir pažiūromis.

 Būdamas maždaug 20-ies Cvinglis nusprendė tapti katalikų kunigu. Anuomet kiekvienam norinčiam imtis kunigystės buvo privalu studijuoti filosofiją, Bažnyčios tradicijas ir Bažnyčios Tėvų raštus – viską, išskyrus Bibliją.

 Kaip tad Cvinglis susipažino su Biblijos tiesomis? Studijuodamas universitete Bazelyje (Šveicarija) jis turėjo galimybę klausytis Tomo Vitenbacho paskaitų. Šis griežtai smerkė Bažnyčios praktiką teikti indulgencijas. a Kaip rašoma knygoje Zwingli: God’s Armed Prophet, Cvinglis „iš Vitenbacho sužinojo, kad savo mirtimi Kristus kartą ir visiems laikams sumokėjo už mūsų nuodėmes“ (1 Petro 3:18). Supratęs, kad Jėzaus išpirka yra vienintelis pagrindas nuodėmėms atleisti, Cvinglis atmetė Bažnyčios mokymą, esą dvasininkai už pinigus gali suteikti nuodėmių atleidimą (Apaštalų darbų 8:20). Vis dėlto savojo tikslo Cvinglis neatsisakė – toliau tęsė mokslus ir būdamas 22-ejų tapo katalikų kunigu.

 Maždaug tuo metu Cvinglis savarankiškai ėmė mokytis senovės graikų kalbos, kad galėtų originalo kalba skaityti Naująjį Testamentą. Jis taip pat tyrinėjo Erazmo Roterdamiečio veikalus ir iš jų sužinojo, kad, remiantis Biblija, vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių yra Jėzus (1 Timotiejui 2:5). Šios žinios paskatino Cvinglį abejoti Bažnyčios mokymu, kad artintis prie Dievo žmogus turi per šventuosius.

 Sulaukęs 30-ies Cvinglis ėmė dar intensyviau gilintis į Bibliją. Tačiau tuo pat metu vyko vadinamieji Italijos karai – įvairių Europos valstybių kova dėl Italijos kontrolės – ir Cvinglis kai kuriuose iš jų tarnavo karo kapelionu. 1515 m. Marignano mūšyje jis savo akimis galėjo matyti, kaip tūkstančiai katalikų žudo vieni kitus. Po kelerių metų Cvinglis ranka perrašė ir netgi mintinai išmoko didelę dalį Naujojo Testamento. 1519 m. jis apsigyveno Ciuriche – mieste, kuris buvo tikras politikos centras Šveicarijoje. Čia Cvinglis galutinai įsitikino, kad Bažnyčia turi atsisakyti bet kokio mokymo, kuris nesiderina su Šventuoju Raštu. Tačiau kaip tuo jis įtikins kitus?

 Cvinglis buvo tikras: kai tik žmonės išgirs tiesą iš Biblijos, kaipmat atmes religinį melą. Todėl kai buvo išrinktas tarnauti kunigu garsiojoje Grosmiunsterio bažnyčioje, Cvinglis drąsiai paskelbė apie savo planą: per pamokslus jis nebeskaitys lotyniškų lekcionarijų b, kaip ištisus šimtmečius tai darė kunigai. Jis skaitys tiesiai iš Biblijos, skaitys skyrių po skyriaus, nuo pradžios iki galo. Be to, aiškindamas Šventraštį jis nesirems Bažnyčios Tėvų veikalais, o leis Biblijai pačiai save paaiškinti. Sudėtingesnes Biblijos ištraukas jis aiškins naudodamasis paprastesnėmis, lengviau suprantamomis citatomis (2 Timotiejui 3:16).

 Per pamokslus Cvinglis ypač stengėsi išryškinti praktinę Biblijos vertę. Jis mokė žmones moralinių Biblijos vertybių ir aiškino, kad nedera garbinti Jėzaus motinos Marijos, melstis šventiesiems, pardavinėti indulgencijų, taip pat griežtai smerkė dvasininkus dėl jų palaido gyvenimo. Kaip reagavo žmonės? Po paties pirmojo Cvinglio pamokslo kažkas iš klausytojų pasakė: „Tokių pamokslų mes niekada negirdėjome.“ c Vienas istorikas apie tos bažnyčios lankytojus rašė: „Žmonės, kurie buvo apleidę pamaldas, nes piktinosi kunigų kvailumu ir skandalingu gyvenimu, dabar sugrįžo į bažnyčią.“ d

 1522 m. dvasininkai įtikino Ciuricho politikus uždrausti bet kokias idėjas ar veiksmus, prieštaraujančius Bažnyčiai. Cvinglis buvo apkaltintas erezija. Nenorėdamas paminti savo įsitikinimų jis paliko kunigystės kelią.

 Nors nebetarnavo kunigu, Cvinglis toliau aktyviai pamokslavo ir skiepijo žmonėms savo pažiūras. Dėl savo veiklos jis labai išgarsėjo ir net įgijo autoritetą Ciuricho politinių veikėjų akyse. Užsitikrinęs jų paramą, Cvinglis mieste bandė įvesti įvairių religinių reformų. Pavyzdžiui, 1523 m. jis įtikino Ciuricho valdžią uždrausti bet kokį religinį mokymą, kuris prieštarauja Biblijai. 1524 m. jo pastangomis buvo uždraustas atvaizdų garbinimas. Miesto valdžia, padedama vietinių pamokslininkų ir paprastų žmonių, sunaikino daugybę altorių, statulų, atvaizdų ir relikvijų. „Jei neskaičiuotume vikingų vykdytų plėšimų, galėtume drąsiai teigti, kad tokio naikinimo Vakarų Bažnyčia niekada nebuvo patyrusi“, – rašoma knygoje Zwingli: God’s Armed Prophet. Iki 1525 m. Cvinglis taip pat paskatino valdžią Bažnyčiai priklausančius pastatus paversti ligoninėmis, taip pat leisti vienuoliams ir vienuolėms tuoktis. Be to, vietoj Mišių jis pasiūlė rengti paprastą, Biblija pagrįstą ceremoniją (1 Korintiečiams 11:23–25). Istorikų teigimu, tokios Cvinglio pastangos suvienijo Ciuricho religinius ir politinius lyderius ir paklojo pamatą reformacijai bei protestantiškųjų Bažnyčių atsiradimui.

 Reikšmingiausias Cvinglio darbas – Biblijos vertimas. XVI amžiaus 3-iajame dešimtmetyje Cvinglis vadovavo grupei mokslininkų, dirbančių su Biblijos originalo kalbų tekstu, taip pat su autoritetingais vertimais – Septuaginta (hebrajiškųjų raštų vertimas į graikų kalbą) ir Vulgata (Biblijos vertimas į lotynų kalbą). Jų darbo metodas buvo išties paprastas: pirmiausia perskaitydavo eilutę iš originalaus teksto ir iš kitų vertimų, tada aptardavo eilutės prasmę ir užrašydavo išvadas. Galiausiai, 1531 m., dienos šviesą išvydo jų kruopštaus darbo rezultatas – vienatomė Ciuricho Biblija.

 Cvinglis, reikia manyti, buvo nuoširdus žmogus, tačiau kartu jis buvo netolerantiškas kitokioms pažiūroms ir agresyviai piršo savąsias. Štai 1525 m. jis prisidėjo prie anabaptistų teismo. Šie tvirtino, kad krikštytis gali tik suaugę žmonės, o Cvinglis palaikė kūdikių krikštą. Vėliau teismas nusprendė, kad kiekvienas, kas priešinasi kūdikių krikštui, turi būti nubaustas mirtimi, ir Cvinglis tokiam žiauriam sprendimui neprieštaravo. Jis taip pat skatino politikus religines reformas skleisti pasitelkus karinę jėgą. Kai kurie katalikiškieji Šveicarijos kantonai Cvinglio reformoms aršiai priešinosi ir taip kilo pilietinis karas. Cvinglis su kariais iš Ciuricho išžygiavo į mūšio lauką. Ten, būdamas 47-erių, jis žuvo.

 Ulrichas Cvinglis istorijos puslapiuose paliko ryškų pėdsaką. Galbūt jis nėra toks garsus kaip kiti reformatoriai – Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas. Tačiau Cvinglis gerokai radikaliau atsiskyrė nuo Romos katalikų Bažnyčios nei Liuteris ir būtent Cvinglio dėka žmonėms buvo lengviau priimti Kalvino idėjas. Ne veltui Cvinglis yra vadinamas trečiuoju reformacijos šulu.

 Cvinglio palikimą sunku vertinti vienareikšmiškai. Siekdamas skleisti savo pažiūras jis aktyviai dalyvavo politikoje ir rėmė karus. Taip darydamas Cvinglis nesekė Jėzaus Kristaus pavyzdžiu – šis nesikišo į politiką ir mokė savo mokinius mylėti priešus, o ne juos žudyti (Mato 5:43, 44; Jono 6:14, 15).

 Vis dėlto Cvinglis prisimenamas kaip stropus Biblijos tyrinėtojas, kuris savo žiniomis uoliai dalijosi su kitais. Cvinglis atrado daugybę Biblijos tiesų ir jas atrasti padėjo kitiems.