Antspaudai – tokie nedideli įrankiai su reljefiniu užrašo ar ženklo atvaizdu – jau nuo senų senovės buvo naudojami daryti įspaudams molyje ar vaške. Jų būta visokių formų: kūgio, stačiakampio, cilindro, net kokio žvėries galvos. Antspaudu būdavo patvirtinama nuosavybės teisė, dokumento tikrumas, užantspauduojami ryšuliai, maišeliai ar įėjimai, pavyzdžiui, durys ar kapo anga.

 Antspaudai buvo gaminami iš kaulo, kalkakmenio, metalo, pusbrangių akmenų, medienos ar kitokių medžiagų. Kartais antspaude buvo išgraviruojami savininko ir jo tėvo vardai, nurodomas savininko titulas.

 Kad nekiltų abejonių dėl dokumento tikrumo, ant jo būdavo prilipdomas molio, vaško ar kitos minkštos masės gumulėlis ir į jį antspaudu įspaudžiamas skiriamasis ženklas (Jobo 38:14). Tas sukietėjęs įspaudas buvo savotiška garantija, kad dokumentas nesuklastotas.

 Žmogus kartais nuspręsdavo savo antspaudą patikėti kitam – tai reikšdavo, kad įgalioja tą asmenį veikti jo vardu. Štai vienas senovės Egipto faraonas suteikė įgaliojimų hebrajui vardu Juozapas. Šis buvo patriarcho Jokūbo sūnus, tačiau pateko į vergiją Egipte. Paskui buvo neteisingai apkaltintas ir įmestas į kalėjimą. Po kurio laiko faraonas liepė jį iš kalėjimo paleisti ir padarė viso krašto valdytoju, antru po savęs. Biblijoje rašoma: „[Faraonas] nusiėmė nuo piršto savo antspaudo žiedą ir užmovė Juozapui“ (Pradžios 41:42). Gavęs tą žiedą su antspaudu, Juozapas jau turėjo reikiamus įgaliojimus imtis darbo, kuris anuomet buvo labai svarbus.

 Izraelio karaliaus Ahabo žmona Jezabelė pasinaudojo vyro antspaudu, kad įvykdytų savo užmačią nužudyti niekuo neprasikaltusį žmogų Nabotą. Karaliaus vardu ji parašė laiškus to miesto, kur Nabotas gyveno, seniūnams, liepdama apkaltinti, esą jis keikė Dievą. Laiškus Jezabelė užantspaudavo karaliaus antspaudu, ir taip jai pavyko savo nedorą planą įgyvendinti (1 Karalių 21:5–14).

 Antspaudo žiedu būdavo patvirtinami ir Persijos karaliaus Ahasvero potvarkiai (Esteros 3:10, 12).

 Biblijos rašytojas Nehemijas pamini, kad Izraelio pareigūnai, levitai ir kunigai savo antspaudais patvirtino raštu išdėstytą pažadą (Nehemijo 1:1; 9:38).

 Biblijoje taip pat rašoma apie du atvejus, kai antspaudas buvo panaudotas angai užantspauduoti. Štai pranašą Danielių įmetus į liūtų duobę, „buvo paimtas akmuo ir duobės anga užrista“. Tada Medijos ir Persijos valdovas Darijus „užantspaudavo akmenį savo antspaudo žiedu ir didžiūnų žiedais, kad niekas negalėtų pakeisti Danieliui nuosprendžio“ (Danieliaus 6:17).

 Kai Jėzaus Kristaus kūnas buvo paguldytas kape ir anga užrista akmeniu, priešiškai nusiteikę religiniai vadovai „užantspaudavo akmenį ir pastatė sargybą, kad kapą saugotų“ (Mato 27:62–66). Jei antspaudas, kuriuo jie pasinaudojo, buvo imperatoriaus valdžios ženklas, jis buvo „įspaustas molio ar vaško gniutule, įlipdytame į plyšį kapo angoje“, – aiškina biblistas Deividas Turneris evangelijos pagal Matą komentaruose.

 Antspaudai daug pasako apie senovę, tad jie labai domina archeologus ir istorikus. Net radosi atskira antspaudus tyrinėjanti istorijos mokslo šaka – sfragistika, dar vadinama sigilografija.