Luko 7:1–50
7 Baigęs kalbėti minioms Jėzus atėjo į Kafarnaumą.
2 Vieno šimtininko vergas sirgo ir buvo arti mirties.+ Šimtininkui tas vergas buvo brangus,
3 todėl išgirdęs apie Jėzų jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius paprašyti, kad ateitų ir vergą išgydytų.
4 Tie atėjo pas Jėzų ir labai prašė: „Tas žmogus vertas, kad jam padėtum,
5 nes jis myli mūsų tautą ir pastatė mums sinagogą.“
6 Taigi Jėzus leidosi su jais. Tačiau jam jau esant netoli tų namų, šimtininkas pasiuntė draugus pasakyti: „Gerbiamasis, nesivargink, aš nevertas priimti tavęs po savo stogu,+
7 todėl pas tave ir nėjau. Esu nevertas, bet tark žodį ir mano tarnas tepasveiksta.
8 Juk ir aš, nors pats esu pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam tariu: ‘Eik!’, ir jis eina, kitam liepiu: ‘Ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui sakau: ‘Daryk tai!’, ir jis daro.“
9 Tokie jo žodžiai Jėzų nustebino. Jis atsigręžė į jį lydinčią minią ir tarė: „Sakau jums: net Izraelyje neradau tokio stipraus tikėjimo.“+
10 Pasiuntiniai grįžo į namus ir rado vergą pasveikusį.+
11 Kiek vėliau Jėzus iškeliavo į miestą, vardu Nainas. Su juo ėjo jo mokiniai ir didelė minia.
12 Kai jie buvo netoli miesto vartų, Jėzus išvydo žmones, išnešančius mirusįjį, vienturtį našlės sūnų.+ Kartu su ja iš miesto ėjo nemaža minia.
13 Kai Viešpats tą moterį pamatė, jam labai jos pagailo.+ „Neverk“,+ – pasakė jai.
14 Tada priėjęs palietė neštuvus ir nešėjai sustojo. Jėzus tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“+
15 Mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.+
16 Visus apėmė baimė ir jie šlovino Dievą sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“+ ir: „Dievas atkreipė dėmesį į savo tautą“.+
17 Ir žinia apie tai, ką Jėzus padarė, pasklido po visas apylinkes ir po visą Judėją.
18 Jono mokiniai apie visa tai papasakojo Jonui.+
19 Jonas pasikvietė du iš jų ir pasiuntė pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti,+ ar mums laukti kito?“
20 Atkeliavę pas Jėzų, tie vyrai pasakė: „Jonas Krikštytojas siuntė mus paklausti: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“
21 Tą valandą Jėzus išgydė daugelio ligas,+ sunkias negales, išvarė piktąsias dvasias, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.
22 Ir aniems vyrams jis atsakė: „Eikite, papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi,+ luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi,+ mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama geroji naujiena.+
23 Laimingas tas, kuris manimi nepasipiktina.“+
24 Jono pasiuntiniams iškeliavus, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės?+
25 Ko išėjote pamatyti? Brangiais* drabužiais apsirengusio žmogaus?+ Puošnius drabužius vilki ir prabangiai gyvena tie, kurie karalių rūmuose.
26 Ko tad išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau nei pranašo.+
27 Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai siunčiu savo pasiuntinį pirma tavęs*. Jis eis pirma tavęs ir paruoš tau kelią.’+
28 Sakau jums: tarp žmonių* nėra nė vieno didesnio už Joną, bet ir mažiausias Dievo Karalystėje yra didesnis už jį.“+
29 (Mokesčių rinkėjai ir kiti žmonės, kurie buvo pakrikštyti Jono krikštu,+ išgirdę tuos žodžius kalbėjo, kad Dievas teisus.
30 O fariziejai ir Įstatymo žinovai Dievo valios nepaisė+ ir krikštytis pas Joną nėjo.)
31 „Tad su kuo man palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?+
32 Su jais yra kaip su mažais vaikais, kurie sėdi turgavietėje ir šaukia vieni kitiems: ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs neverkėte!’
33 Štai Jonas Krikštytojas – jis nevalgo duonos ir negeria vyno,+ o jūs sakote: ‘Jis demono apsėstas.’
34 Žmogaus Sūnus valgo ir geria, o jūs sakote: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas.’+
35 Vis dėlto išmintį išteisina visi jos darbai*.“+
36 Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pavalgyti. Tad jis atėjo pas tą fariziejų į namus ir drauge su juo vaišinosi.
37 Ir štai viena moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad jis svečiuojasi fariziejaus namuose, atėjo tenai ir atsinešė alebastrinį indelį kvapiojo aliejaus.+
38 Verkdama ji prisiartino jam iš už nugaros prie kojų, ėmė vilgyti jas ašaromis ir šluostyti plaukais. Moteris bučiavo jas ir tepė kvapiuoju aliejumi.
39 Tasai fariziejus, kuris jį pasikvietė, tai matydamas svarstė: „Jei šitas būtų pranašas, žinotų, kas ji tokia, kokia moteris jį liečia. Jis žinotų, kad ji nusidėjėlė.“+
40 O Jėzus kreipėsi į jį: „Simonai, turiu kai ką tau pasakyti.“ Anas tarė: „Sakyk, Mokytojau!“
41 „Du žmonės buvo skolingi vienam skolintojui: vienas – penkis šimtus denarų*, kitas – penkiasdešimt.
42 Jiedu neturėjo iš ko grąžinti, todėl skolintojas abiem skolą dovanojo. Katras iš skolininkų labiau jį mylės?“
43 Simonas atsakė: „Manau, tas, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai mąstai.“
44 Tada atsisuko į moterį ir pasakė Simonui: „Matai šią moterį? Kai atėjau pas tave į namus, tu nedavei man vandens kojoms, o ji mano kojas savo ašaromis suvilgė ir savo plaukais nušluostė.
45 Tu manęs nepabučiavai, o ši moteris nuo tada, kai atėjau, nesiliauja bučiavusi man kojų.
46 Tu man galvos jokiu aliejumi nepatepei, o ji man kojas patepė kvapiuoju aliejumi.
47 Todėl aš tau sakau: jai atleista daugybė jos nuodėmių,+ nes ji labai mylėjo. Kam mažai atleidžiama, tas mažai myli.“
48 Tada Jėzus tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos.“+
49 Valgantys su juo prie stalo ėmė sau svarstyti: „Kas jis toks, kad net nuodėmes atleidžia?“+
50 O moteriai jis pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo.+ Eik rami.“
Išnašos
^ Pažod. „Švelniais“.
^ Pažod. „tavo veido“.
^ Pažod. „tarp gimusių iš moterų“.
^ Pažod. „vaikai“.
^ Žr. priedą B14.
