Galatams 2:1–21

  • Pauliaus susitikimas su apaštalais Jeruzalėje (1–10)

  • Paulius pataiso Petrą (11–14)

  • Žmogus pripažįstamas teisiu dėl tikėjimo (15–21)

2  Praėjus keturiolikai metų, su Barnabu+ vėl nukeliavau į Jeruzalę; pasiėmiau ir Titą.+  Nuvykau, nes buvau gavęs apreiškimą. Atskirai visų gerbiamų vyrų akivaizdoje aš išdėsčiau, kokią gerąją naujieną skelbiu tautoms. Tą dariau norėdamas įsitikinti, kad darbuojuosi ir darbavausi* ne veltui.  Nors mano palydovas Titas+ buvo graikas, niekas nevertė jo apsipjaustyti.+  Tas klausimas iškilo dėl to, kad į bendruomenę tylomis įsiskverbė netikrų brolių.+ Jie kaip šnipai įsibrovė, norėdami pakenkti mūsų, Kristaus Jėzaus mokinių, laisvei+ ir mus pavergti.+  Mes nė akimirkai jiems nenusileidome,+ kad tiesa, kurią skelbia geroji naujiena, pasiliktų su jumis.  O tie visų pripažinti žmonės+ (man nesvarbu, kas jie anksčiau buvo, Dievas juk yra nešališkas), tie visų gerbiami vyrai nieko daugiau manęs nepamokė.  Anaiptol, jie pamatė, kad man patikėta skelbti gerąją naujieną neapipjaustytiesiems,+ kaip kad Petrui patikėta skelbti ją apipjaustytiesiems.  Juk tas, kuris įgaliojo Petrą būti apaštalu apipjaustytiesiems, įgaliojo ir mane būti apaštalu kitataučiams.+  Pripažinę man suteiktą malonę,+ Jokūbas,+ Kefas* ir Jonas, bendruomenės šulai, padavė man ir Barnabui+ dešinę kaip bendrystės ženklą, ir sutarėme, kad mes eisime pas kitataučius, o jie pas apipjaustytuosius. 10  Jie tik paprašė, kad nepamirštume vargšų, ir aš uoliai stengiausi tai daryti.+ 11  Tačiau kai Kefas+ atvyko į Antiochiją,+ pasipriešinau jam į akis, nes elgėsi nederamai*. 12  Prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo,+ jis valgydavo su kitataučiais,+ bet aniems atvykus ėmė kitataučių šalintis, laikytis nuo jų atskirai, nes apipjaustytųjų bijojo.+ 13  Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas buvo jų pastūmėtas į veidmainystę. 14  Pamatęs, kad jie neina išvien su tiesa, kurią skelbia geroji naujiena,+ visų akivaizdoje Kefui pasakiau: „Jeigu tu, būdamas žydas, gyveni kaip kitataučiai, o ne kaip žydai, kaip gali versti kitataučius gyventi taip kaip žydai?“+ 15  Būdami žydai, o ne nusidėjėliai kitataučiai, 16  mes suprantame, kad žmogus pripažįstamas teisiu ne dėl įstatymo darbų, o dėl tikėjimo+ Jėzumi Kristumi.+ Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume pripažinti teisiais dėl tikėjimo Kristumi, o ne dėl įstatymo darbų, nes dėl įstatymo darbų teisiu nebus pripažintas nė vienas žmogus.+ 17  Jeigu mes, siekdami būti pripažinti teisiais Kristaus dėka, kam nors pasirodėme esą nusidėjėliai, ar tai reiškia, kad Kristus yra nuodėmės tarnas? Nieku gyvu! 18  Jeigu vėl statyčiau tai, ką esu nugriovęs, pasirodyčiau esąs įstatymo laužytojas. 19  Juk klausydamas įstatymo buvau iš įstatymo išlaisvintas*,+ kad gyvenčiau Dievui. 20  Esu prikaltas prie stulpo drauge su Kristumi.+ Dabar nebe aš pats, o Kristus gyvena manyje.+ Taigi gyvenimą, kurį dabar kūne gyvenu, gyvenu tikėdamas Dievo Sūnų.+ Jis pamilo mane ir atidavė save už mane.+ 21  Aš neatstumsiu tokios Dievo malonės,+ juk jeigu žmogus tampa teisus laikydamasis įstatymo, Kristus numirė veltui.+

Išnašos

Pažod. „bėgu ir bėgau“.
Kitas Petro vardas.
Arba „buvo smerktinas“.
Pažod. „numiriau įstatymui“.