Apaštalų darbai 7:1–60
7 Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar visa tai tiesa?“
2 Steponas prabilo: „Vyrai! Broliai ir tėvai! Paklausykite! Šlovingasis Dievas pasirodė mūsų protėviui Abraomui Mesopotamijoje, dar prieš jam persikeliant į Haraną,+
3 ir tarė: ‘Eik iš savo krašto, palik savo gimines ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu.’+
4 Taigi Abraomas iškeliavo iš chaldėjų žemės ir apsigyveno Harane. Po tėvo mirties+ Dievas atvedė jį į kraštą, kuriame dabar gyvenate.+
5 Paveldo jame Dievas Abraomui nedavė – nė pėdos žemės, bet davė pažadą, kad tas kraštas kaip nuosavybė atiteks jam ir jo palikuoniams,+ nors tuomet vaikų Abraomas dar neturėjo.
6 Be to, Dievas pasakė, kad jo palikuoniai gyvens svetimame krašte, vergaus ir kęs priespaudą keturis šimtus metų.+
7 ‘Tautą, kuriai jie vergaus, aš tei̇̃siu,+ – tarė Dievas. – Paskui jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje.’+
8 Dievas sudarė su Abraomu apipjaustymo sandorą.+ Abraomui gimė Izaokas+ ir aštuntąją dieną jis sūnų apipjaustė.+ Izaokui gimė Jokūbas,* o Jokūbui – dvylika patriarchų.
9 Patriarchai ėmė pavydėti Juozapui+ ir pardavė jį į Egiptą.+ Bet Dievas buvo su Juozapu.+
10 Jis išvadavo jį iš visų vargų, suteikė išminties ir nuteikė Egipto valdovą faraoną būti jam maloningą. Šis paskyrė Juozapą Egipto ir visų savo namų valdytoju.+
11 Paskui visame Egipte ir Kanaane užėjo badas – labai sunkus metas, ir mūsų protėviai nebeturėjo ko valgyti.+
12 Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų protėvius pirmą kartą.+
13 Antrąjį kartą Juozapas savo broliams pasisakė, kas esąs, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę.+
14 Tada Juozapas siuntė žinią ir parsikvietė savo tėvą Jokūbą ir visą giminę pas save+ – septyniasdešimt penkis žmones.+
15 Taip Jokūbas atvyko į Egiptą.+ Ten jis ir mirė,+ ten mirė ir mūsų protėviai.+
16 Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kape, kurį Abraomas už sidabrą buvo nupirkęs Sicheme iš Hamoro sūnų.+
17 Artinantis laikui, kai turėjo išsipildyti pažadas, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta Egipte išaugo ir tapo gausi.
18 Tada Egipte iškilo visai kitoks valdovas, apie Juozapą jis nieko nežinojo.+
19 Jis griebėsi prieš mūsų giminę klastos – engė mūsų tėvus, kad pamestų savo kūdikius ir tie neišgyventų.+
20 Tuo metu gimė Mozė; jis buvo dieviškai gražus*. Tris mėnesius jis augo tėvo namuose,+
21 o paskui buvo paliktas.+ Faraono duktė jį pasiėmė ir užaugino kaip savo sūnų.+
22 Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir garsėjo savo žodžiais ir darbais.+
23 Kai Mozei suėjo keturiasdešimt, jam kilo noras* pažiūrėti, kaip gyvena jo broliai, Izraelio sūnūs.+
24 Jis pamatė, kaip egiptietis vieną iš jų skriaudžia, todėl stojo jo ginti ir egiptietį užmušė – taip už savo tautietį atkeršijo.
25 Mozė manė, kad broliai supras: per jį Dievas siunčia jiems išgelbėjimą. Bet tie nesuprato.
26 Kitą dieną, pamatęs du iš jų besimušant, Mozė mėgino juos sutaikyti sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?!’
27 Tačiau tas, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį tardamas: ‘Kas paskyrė tave mūsų vadu ir teisėju?
28 Bene ir su manimi nori susidoroti, kaip kad vakar susidorojai su egiptiečiu?’
29 Tai išgirdęs Mozė pabėgo ir apsigyveno kaip svetimšalis Midjano krašte; ten jam gimė du sūnūs.+
30 Praėjus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje, degančio krūmo liepsnoje jam pasirodė angelas.+
31 Išvydęs tą reginį Mozė nustebo ir jau norėjo prieiti pasižiūrėti, tačiau tada pasigirdo Jehovos balsas:
32 ‘Aš esu tavo protėvių Dievas – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.’+ Mozė ėmė drebėti ir toliau žiūrėti į krūmą bijojo.
33 Jehova jam tarė: ‘Nusiauk sandalus, nes žemė, ant kurios stovi, yra šventa.
34 Aš mačiau, kaip Egipte engiama mano tauta, girdėjau jų vaitojimą+ ir atėjau jų išvaduoti. Taigi dabar siunčiu tave į Egiptą.’
35 Tam pačiam Mozei, kurio jie išsižadėjo sakydami: ‘Kas paskyrė tave vadu ir teisėju?’,+ Dievas per angelą, pasirodžiusį krūme, perdavė žinią,+ kad jis bus vadas ir išvaduotojas.
36 Šitas vyras išvedė juos+ ir darė stebuklus ir ženklus Egipte,+ prie Raudonosios jūros+ ir visus keturiasdešimt metų dykumoje.+
37 Tas pats Mozė Izraelio sūnums pasakė: ‘Dievas iš jūsų brolių paskirs jums pranašą, tokį kaip aš.’+
38 Tai jis bendruomenei esant dykumoje buvo su angelu,+ ir šis kalbėjo jam+ ant Sinajaus kalno; tai jis buvo su mūsų protėviais. Jam buvo apreikšti gyvieji žodžiai, kad perduotų juos mums.+
39 Mūsų protėviai nenorėjo jo klausyti, jį atstūmė+ ir širdyse gręžėsi atgal į Egiptą.+
40 Jie sakė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų pirma mūsų, nes nežinia, kas nutiko tam Mozei, tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto krašto.’+
41 Taigi jie anomis dienomis pasidarė veršį, atvedė tam stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.+
42 Todėl Dievas nuo jų nusigręžė ir paliko juos tarnauti dangaus kareivijai,+ kaip Pranašų knygoje parašyta: ‘Ne man tuos keturiasdešimt metų dykumoje jūs aukojote atnašas ir aukas, Izraelio namai.
43 Jūs nešiojotės Molocho palapinę+ ir dievo Refano žvaigždę – atvaizdus, kuriuos pasidarėte garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.’+
44 Dykumoje mūsų protėviai turėjo Liudijimo Palapinę, kokią Mozei pagal jo regėtą pavyzdį įsakė padaryti tas, kuris su juo kalbėjo.+
45 Mūsų protėviai ją pasiėmė ir Jozuės vedami atsigabeno į kraštą tautų,+ kurias Dievas išvijo mūsų protėviams iš akių.+ Čia ji liko iki Dovydo dienų.
46 Dovydas rado malonę Jokūbo Dievo akivaizdoje ir paprašė, kad Dievas leistų pastatyti jam buveinę.+
47 Tuos namus pastatė Saliamonas.+
48 Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo namuose,+ kaip sako pranašas:
49 ‘Dangus – mano sostas,+ o žemė – pakojis.+ Tad kokius namus man pastatysite? – klausia Jehova. – Kur būtų mano buveinė*?
50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?’+
51 Kietasprandžiai! Jūsų širdys ir ausys – neapipjaustytos! Kaip ir jūsų protėviai, jūs visada priešinatės šventajai dvasiai.+
52 Kurio iš pranašų jūsų protėviai nepersekiojo?+ Jie žudė tuos, kurie iš anksto skelbė apie Teisiojo atėjimą.+ Ir tą Teisųjį jūs dabar išdavėte ir nužudėte.+
53 Jūs gavote Įstatymą, perduotą angelų,+ bet jo nesilaikėte!“
54 Tai išgirdę jie įtūžo ir ėmė griežti dantimis.
55 Šventosios dvasios kupinas, Steponas pažvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.+
56 Jis tarė: „Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų,+ stovintį Dievo dešinėje.“+
57 Išgirdę tuos žodžius, tie ėmė nesavais balsais šaukti ir užsidengė ausis. Tada visi kaip vienas puolė jį
58 ir išsivarę už miesto ėmė mėtyti akmenimis.+ Liudytojai+ savo apsiaustus buvo pasidėję prie kojų jauno vyro, vardu Saulius.+
59 Mėtomas akmenimis, Steponas sušuko: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“
60 Tada suklupęs garsiu balsu ištarė: „Jehova, nekaltink jų dėl šitos nuodėmės!“+ Ir tai pasakęs mirė*.
Išnašos
^ Arba galbūt „Izaokas apipjaustė Jokūbą“.
^ Arba „mielas Dievui“.
^ Pažod. „jam atėjo į širdį“.
^ Arba „poilsio vieta“.
^ Pažod. „užmigo“.
