Rodyti straipsnį

Kas Biblijoje sakoma apie pasninką?

Kas Biblijoje sakoma apie pasninką?

 Bibliniais laikais pasninkas buvo Dievui priimtinas, jei žmonės jo laikydavosi iš tinkamų paskatų. Asmenys, kurie pasninkaudavo iš negerų motyvų, užsitraukdavo Dievo nemalonę. Iš Biblijos suprantame, kad šiais laikais pasninkauti nėra nei draudžiama, nei privaloma.

Kokiais atvejais žmonės pasninkaudavo bibliniais laikais?

  •   Kai norėdavo sulaukti Dievo pagalbos ir vadovavimo. Į Jeruzalę keliavę žmonės pasninkavo norėdami parodyti, kad Dievo pagalbos prašo nuoširdžiai (Ezros 8:21–23). Paulius ir Barnabas kartais pasninkaudavo prieš paskirdami vyrus bendruomenės vyresniaisiais (Apaštalų darbų 14:23).

  •   Kai norėdavo susitelkti į Dievo valios vykdymą. Pasikrikštijęs Jėzus pasninkavo 40 dienų, kad pasiruoštų gerai atlikti jam pavestą tarnystę (Luko 4:1, 2).

  •   Kai atgailaudavo dėl praeities nuodėmių. Per pranašą Joelį neklusniems izraelitams Dievas pasakė: „Grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu“ (Joelio 2:12–15).

  •   Kai švęsdavo Permaldavimo dieną. Izraelio tautai duotame Įstatyme buvo įsakymas pasninkauti per kasmetinę Permaldavimo dieną (Kunigų 16:29–31). a Laikytis pasninko šios šventės metu buvo tinkama, nes ji primindavo izraelitams, kad jie yra netobuli ir kad jiems būtinas nuodėmių atleidimas.

Kokie gali būti netinkami pasninkavimo motyvai?

  •   Padaryti kitiems įspūdį. Jėzus mokė, kad pasninkavimas dėl religinių priežasčių turi būti asmeninis reikalas tarp pasninkaujančio žmogaus ir Dievo (Mato 6:16–18).

  •   Pasirodyti teisiam. Laikydamasis pasninko asmuo netampa moraline ar dvasine prasme pranašesnis už kitus (Luko 18:9–14).

  •   Atsipirkti už tyčia padarytas nuodėmes (Izaijo 58:3, 4). Pasninkavimas būdavo Dievui priimtinas tik jei asmuo jo klausydavo ir dėl savo nuodėmių nuoširdžiai atgailaudavo.

  •   Atlikti religinį formalumą (Izaijo 58:5–7). Šiuo atveju Dievą galėtume palyginti su tėvu, kuriam nemalonu, jei vaikai meilę jam rodo ne nuoširdžiai, o vien iš pareigos.

Ar krikščionys privalo pasninkauti?

 Ne. Dievas reikalavo, kad izraelitai laikytųsi pasninko Permaldavimo dieną. Bet kai Jėzus visiems laikams atliko permaldavimą už atgailaujančius žmones, Dievas tą šventę panaikino (Hebrajams 9:24–26; 1 Petro 3:18). Be to, krikščionys nėra pavaldūs Mozės įstatymui, į kurį įėjo ir paliepimas švęsti Permaldavimo dieną (Romiečiams 10:4; Kolosiečiams 2:13, 14). Todėl krikščionis pats sprendžia, laikytis pasninko ar ne (Romiečiams 14:1–4).

 Krikščionys nelaiko pasninko svarbiausia Dievo garbinimo dalimi. Biblijoje pasninkavimas nėra siejamas su džiaugsmu. O tikrieji krikščionys Dievą garbina džiugiai, nes tarnauja Jehovai, „laimingajam Dievui“ (1 Timotiejui 1:11; Mokytojo 3:12, 13; Galatams 5:22).

Klaidingos nuomonės apie pasninką

 Klaidinga nuomonė. Apaštalas Paulius patarė pasninkauti susituokusioms poroms (1 Korintiečiams 7:5, K. Burbulio vertimas).

 Faktas. Seniausiuose Biblijos rankraščiuose 1 Korintiečiams 7:5 pasninkas nėra minimas. b Panašu, kad žodį „pasninkas“ tiek šioje eilutėje, tiek Mato 17:21; Morkaus 9:29; Apaštalų darbų 10:30 pridėjo perrašinėtojai. Daugumoje šiuolaikinių Biblijos vertimų klaidingos minties apie pasninką nėra.

 Klaidinga nuomonė. Krikščionys turi pasninkauti, kad paminėtų 40 dienų trukusį Jėzaus pasninką dykumoje po krikšto.

 Faktas. Jėzus neliepė laikytis tokio pasninko. Be to, Biblijoje nerašoma, kad pirmieji krikščionys būtų pasninkavę tokiu tikslu. c

 Klaidinga nuomonė. Krikščionys turėtų pasninkauti, kai mini Jėzaus mirtį.

 Faktas. Jėzus neliepė savo mokiniams, kad jie minėdami jo mirtį pasninkautų (Luko 22:14–18). Sakydamas, kad mokiniai po jo mirties pasninkaus, Jėzus tiesiog norėjo pasakyti, kaip mokiniai jausis (Mato 9:15). Be to, Biblijoje randame paliepimą, kad krikščionys, prieš susirinkdami paminėti Jėzaus mirties, namie pavalgytų (1 Korintiečiams 11:33, 34).

a Kunigų 16:29, 31 skaitome, ką daryti Dievas buvo įsakęs izraelitams Permaldavimo dieną: „marinsite save“ (A. Rubšio vertimas), „varginsite savo sielas“ (K. Burbulio vertimas). Manoma, kad čia turimas omenyje pasninkas (Izaijo 58:3). Todėl, pavyzdžiui, A. Vėliaus vertime ši mintis perteikta taip: „Neturite nieko valgyti.“

b Skaitykite Bruce’o M. Metzgerio knygą A Textual Commentary on the Greek New Testament, trečias leidimas, p. 554.

c Apie 40 dienų gavėnios laikotarpį vienoje enciklopedijoje sakoma: „Pirmuosius tris amžius pasninkavimas prieš Paschos [Velykų] šventę trukdavo ilgiausiai savaitę, dažniausiai dieną ar dvi. [...] Pirmą kartą 40 dienų laikotarpis minimas Nikėjos susirinkimo (325 m.) penktame kanone. Vis dėlto kai kurie tyrinėtojai abejoja, kad ten turima omenyje gavėnia“ (New Catholic Encyclopedia, antras leidimas, t. 8, p. 468).