Ar krikščionims privalu laikytis šabo?

ĮRAŠO KALBA

Krikščionims šabo laikytis nereikia. Jie pavaldūs „Kristaus įstatymui“, o į jį nurodymas laikytis šabo neįeina (Galatams 6:2; Kolosiečiams 2:16, 17). Kodėl galime taip teigti? Pirmiausia pasiaiškinkime, kada ir kaip šabas atsirado.

Kas yra šabas?

Žodis „šabas“ kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio, reiškiančio „ilsėtis, liautis, nustoti“. Pirmą kartą jis paminėtas Biblijoje, senovės Izraelio tautai duotuose įsakymuose (Išėjimo 16:23). Pavyzdžiui, ketvirtame iš Dešimties įsakymų nurodoma: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo“ (Išėjimo 20:8–10). Šabas prasidėdavo penktadienį po saulėlydžio ir baigdavosi šeštadienį po saulėlydžio. Tuo metu izraelitai negalėjo keliauti, kurti ugnies, rinkti malkų ir nešti nešulių (Išėjimo 16:29; 35:3; Skaičių 15:32–36; Jeremijo 17:21). Už šabo nesilaikymą buvo baudžiama mirtimi (Išėjimo 31:15).

Žydų kalendoriuje šabu buvo vadinamos ir kai kurios kitos dienos, taip pat septintieji ir penkiasdešimtieji metai. Šabo metais žemė turėjo būti nedirbama, iš izraelitų nebuvo galima reikalauti atiduoti skolas (Kunigų 16:29–31; 23:6, 7, 32; 25:4, 11–14; Pakartoto Įstatymo 15:1–3).

Jėzaus auka panaikino šabo įstatymą

Kodėl šabo įstatymas netaikomas krikščionims?

Šabo įstatymo privalėjo laikytis tik tie, kas pavaldūs visam Mozės įstatymui (Pakartoto Įstatymo 5:2, 3; Ezechielio 20:10–12). Dievas niekada nereikalavo, kad šabo laikytųsi kitos tautos. Be to, dėl Jėzaus Kristaus aukos net ir žydai buvo „išlaisvinti nuo įstatymo“, duoto per Mozę, įskaitant Dešimt įsakymų (Romiečiams 7:6, 7; 10:4; Galatams 3:24, 25; Efeziečiams 2:15). Krikščionys gyvenime vadovaujasi ne Mozės įstatymu, o daug pranašesniu meilės įstatymu (Romiečiams 13:9, 10; Hebrajams 8:13).

Kokių esama klaidingų nuomonių apie šabą

Klaidinga nuomonė. Dievas šabą įsteigė, kai ilsėjosi septintą dieną.

Faktas. Biblijoje sakoma: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“ (Pradžios 2:3). Šioje eilutėje kalbama ne apie žmonėms duotą įstatymą, o apie tai, ką Dievas darė septintą kūrimo dieną. Biblijoje nepaminėta, kad šabo kas nors būtų laikęsis dar iki Mozės dienų.

Klaidinga nuomonė. Izraelitams laikytis šabo buvo įsakyta anksčiau, negu buvo duotas Mozės įstatymas.

Faktas. Mozė izraelitams pasakė: „Viešpats, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo“, prie Sinajaus kalno. Į šią sandorą įėjo ir įsakymas laikytis šabo (Pakartoto Įstatymo 5:2, 12). Iš kai kurių Biblijos pasakojimų akivaizdu, kad šabas izraelitams buvo naujas dalykas. Dievas norėjo, kad šabas jiems primintų išgelbėjimą iš Egipto, vadinasi, laikytis šabo nebuvo nurodyta anksčiau, jiems dar esant Egipte (Pakartoto Įstatymo 5:15). Be to, išėjus iš Egipto izraelitams buvo paaiškinta, jog manos rinkti septintą dieną nereikia (Išėjimo 16:25–30). Jie net nežinojo, kaip elgtis su žmogumi, kuris pirmas sulaužė šabo įstatymą (Skaičių 15:32–36).

Klaidinga nuomonė. Šabas yra amžina sandora, todėl šabo laikytis reikia iki šiol.

Faktas. Kai kuriuose Biblijos vertimuose apie šabą kalbama kaip apie amžiną sandorą (Išėjimo 31:16). Tačiau hebrajiškas žodis, verčiamas „amžinas“, taip pat gali reikšti „neribotam laikui“. Pavyzdžiui, Biblijoje tas pats žodis vartojamas apibūdinant izraelitų kunigystę, kurią Dievas nutraukė maždaug prieš 2000 metų (Išėjimo 40:15; Hebrajams 7:11, 12).

Klaidinga nuomonė. Krikščionys turi laikytis šabo, nes jo laikėsi Jėzus.

Faktas. Jėzus laikėsi šabo, nes buvo žydas, nuo gimimo įpareigotas paklusti Mozės įstatymui (Galatams 4:4). Jėzui mirus Įstatymo sandora, įskaitant šabą, buvo panaikinta (Kolosiečiams 2:13, 14).

Klaidinga nuomonė. Apaštalas Paulius, nors buvo krikščionis, laikėsi šabo.

Faktas. Paulius šabo dieną eidavo į sinagogą, bet ne tam, kad prisidėtų prie žydų papročio švęsti šabą (Apaštalų darbų 13:14; 17:1–3; 18:4). Sinagogose jis skelbdavo gerąją naujieną, nes ten atvykėliams būdavo suteikiama galimybė kreiptis į susirinkusius Dievo garbintojus (Apaštalų darbų 13:15, 32). Paulius skelbdavo kasdien, ne tik per šabą (Apaštalų darbų 17:17).

Klaidinga nuomonė. Krikščionių šabas yra sekmadienį.

Faktas. Biblijoje krikščionims nėra nurodyta sekmadienį – kai kuriose šalyse tai yra pirmoji savaitės diena – paskirti poilsiui ir Dievo garbinimui. Pirmiesiems krikščionims sekmadienis buvo eilinė darbo diena. Viename žinyne sakoma: „Sekmadienis šabo ypatybių įgavo tik ketvirtame amžiuje, kai Konstantinas [Romos imperatorius, pagonis] įsakė sekmadieniais nedirbti kai kurių darbų“ (The International Standard Bible Encyclopedia). a

O kaip dėl Biblijos ištraukų, kurios, regis, leidžia suprasti, kad sekmadienis yra ypatinga diena? Pavyzdžiui, Biblijoje rašoma, kad apaštalas Paulius su tikėjimo broliais susiėjo valgyti „pirmąją savaitės dieną“, sekmadienį. Bet taip Paulius pasielgė dėl paprastos priežasties – kitą dieną jis ketino išvykti (Apaštalų darbų 20:7). Taip pat kai kurioms bendruomenėms buvo pasakyta „kas savaitę, pirmąją dieną“, sekmadienį, atidėti pinigų vargstantiems bendratikiams paremti. Tai buvo tiesiog praktiškas patarimas, kaip gerai paskirstyti savo lėšas. Atidėtus pinigus reikėjo laikyti namuose, o ne nešti į susirinkimų vietą (1 Korintiečiams 16:1, 2).

Klaidinga nuomonė. Nėra tinkama kas savaitę skirti vieną dieną poilsiui ir Dievo garbinimui.

Faktas. Biblijoje sakoma, kad kiekvienas krikščionis tai sprendžia pats (Romiečiams 14:5).

a Taip pat žiūrėkite New Catholic Encyclopedia, antras leidimas, t. 13, p. 608.