Rodyti straipsnį

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Albanija ir Kosovas

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Albanija ir Kosovas

 „Nemaniau, kad kada nors turėsiu galimybę tiek daug nuveikti evangelizacijos darbe“, – sako Gven iš Didžiosios Britanijos. Šiuo metu ji tarnauja Albanijoje – šalyje, kur trūksta evangelizuotojų. a

 Gven yra viena iš daugelio Jehovos liudytojų, kurie persikėlė į Albaniją ieškoti „tautų brangenybių“ (Agėjo 2:7). Kas tuos brolius ir seses paskatino keltis į kitą šalį? Kaip jie šiam žingsniui ruošėsi, ko išmoko ir kuo dabar džiaugiasi?

Skirtingi žmonės, bet tikslas – vienas

 Gerosios naujienos skelbėjus persikelti į Albaniją paskatino meilė Jehovai ir noras padėti žmonėms jį pažinti.

 Kad persikėlę į kitą šalį lengviau prisitaikytų prie kitokio gyvenimo ir tarnybos, tie broliai ir sesės ruošėsi iš anksto. „Pirmiausia perėjau į bendruomenę, kurioje buvo albaniškai kalbančiųjų grupė, – pasakoja Gven. – Vėliau apsilankiau Albanijoje vykusiame kongrese. Po kurio laiko trumpam sugrįžau į tą šalį, kad pagerinčiau kalbos įgūdžius.“

Gven

 Manuela iš Italijos, būdama 23 metų, nusprendė persikelti į kitą šalies miestą, kad galėtų padėti nedidelei vietinei bendruomenei. Ji pasakoja: „Toje bendruomenėje buvau ketverius metus. Sužinojusi, kad Albanijoje trūksta skelbėjų, sutvarkiau savo reikalus taip, kad galėčiau kelis mėnesius patarnauti pioniere tenai.“

Manuela (viduryje)

 Federikai buvo septyneri, kai kongrese išgirdo pranešimą apie evangelizacijos veiklą Albanijoje. Ji pasakoja: „Brolis nuo pakylos pasakė, kad Albanijoje nemažai žmonių nori studijuoti Bibliją ir kad daug iš jų ateina į sueigas. Pasakiau tėvams, kad noriu ten važiuoti. Žinoma, tai juos labai nustebino, bet tėtis kiek pagalvojęs tarė: „Pasakyk apie tai Jehovai. Pažiūrėsim, gal jis tave išklausys.“ Jau po kelių mėnesių mūsų šeima buvo pakviesta tarnauti Albanijoje!“ Praėjo daug metų. Federika su vyru Orgesu gyvena šioje šalyje ir yra visalaikiai evangelizuotojai.

Orgesas ir Federika

 Į Albaniją persikėlė ir Džianpjeras su žmona Glorija. Tą jiedu padarė, kai Džianpjeras išėjo į pensiją. „Gyvenome Italijoje ir išauginome penkis sūnus. Trys iš jų tarnauja šalyse, kur trūksta skelbėjų. Mums labai įstrigo Sargybos bokšto straipsnis „Ar gali „ateiti į Makedoniją“?“. Su žmona susėdę ėmėme skaičiuoti, ar galėtume Albanijoje pragyventi iš mano pensijos.“

Džianpjeras ir Glorija

Gerai apgalvotas sprendimas

 Kad galėtų persikelti į šalį, kur trūksta skelbėjų, broliai ir sesės turėjo gerai viską suplanuoti (Luko 14:28). Be kitų dalykų, jiems reikėjo apgalvoti, iš ko gyvens. Kad sutaupytų pinigų, minėtoji Gven atsikraustė gyventi pas savo vyresnę seserį. Sofija ir Kristoferis iš Didžiosios Britanijos prisimena: „Pardavėme automobilį ir kai kuriuos baldus. Norėjome Albanijoje pagyventi bent metus.“ Džiugu, kad šioje šalyje jiedu galėjo tarnauti daug ilgiau.

Kristoferis ir Sofija

 Kai kurie mūsų bendratikiai atvyksta į Albaniją keliems mėnesiams, paskui parvažiuoja namo, kad užsidirbtų pinigų, ir vėl grįžta. Taip darė ir Elizeo su Mirjam. Elizeo sako: „Mirjam yra kilusi iš gausiai turistų lankomo Italijos regiono. Kadangi toje vietoje nesunku rasti sezoninį darbą, vasarą tris mėnesius ten padirbėdavome, o kitus devynis gyvendavome iš santaupų Albanijoje. Taip darėme penkerius metus.“

Mirjam ir Elizeo

Gyvenimas kitoks nei namie

 Persikėlusiems į kitą šalį gerosios naujienos skelbėjams tenka prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Kai kam tai nėra lengva, bet labai padeda vietiniai broliai ir sesės. Jau minėta Sofija sako: „Albanijoje žiemą daugelyje namų gana vėsu. Paėmiau pavyzdį iš vietinių sesių ir pradėjau rengtis šilčiau – kitaip nei buvau įpratusi gyvendama savo šalyje.“ Gžegožas su žmona Sona atvyko iš Lenkijos į vaizdingą Prizreno miestelį Kosove b. „Vietiniai broliai ir sesės labai nuolankūs, geri ir kantrūs, – sako Gžegožas. – Jie padeda mums mokytis kalbos, parodo parduotuves, kuriose galima apsipirkti pigiau, pataria, kaip ir ką pirkti maisto turguje.“

Džiaugsmo – su kaupu

 Daugelis atvykusiųjų džiaugiasi galėdami geriau pažinti vietinius brolius ir seses ir su jais susidraugauti. „Pamačiau, kokią galią turi Jehovos meilė, – įspūdžiais dalijasi Sona. – Bendratikiai labai sustiprino mano tikėjimą. Kad galėtų tapti Jehovos liudytojais, jie turėjo pakeisti savo įsitikinimus ir pasikeisti patys. Matome, kad turime, ką duoti bendruomenei, ir jaučiamės reikalingi. Broliai ir sesės tapo mums labai artimi.“ (Palyginkite su Morkaus 10:29, 30.) Glorija pasakoja: „Pažįstu nemažai sesių, kurios patyrė aršų aplinkinių priešiškumą dėl to, kad yra Jehovos liudytojos. Žaviuosi jomis matydama, kaip stipriai jos myli Jehovą.“

Gžegožas ir Sona

 Atvykę į kitą šalį gerosios naujienos skelbėjai turi progą tobulinti savo asmenybę ir tarnybos įgūdžius. Pavyzdžiui, jie pamato, kad jei tarnaudami Jehovai ryžtasi, taip sakant, išeiti iš komforto zonos, patiria daugiau džiaugsmo. Stefanas sako: „Savo šalyje su žmonėmis kalbėdavau trumpai, dažniausiai per telefonspynę. Bet albanai mėgsta pasišnekučiuoti, ypač prie puodelio kavos. Iš pradžių jausdavausi nejaukiai, nežinodavau, apie ką kalbėti, nes esu labai drovus. Tačiau laikui bėgant išmokau domėtis žmonėmis, ir dabar bendrauti su jais man – tikras malonumas.“

Alida ir Stefanas

 Lėja su Viljamu į Albaniją atvyko iš Jungtinių Valstijų. „Tarnaudami čia praplėtėme savo akiratį, išmokome į daug ką žiūrėti plačiau, – sako Lėja. – Dar geriau supratome, ką reiškia būti svetingam, gerbti kitą žmogų ir būti geru draugu. Išbandėme naujus tarnybos metodus, išmokome paveikiau naudotis Biblija ir laisviau reikšti mintis.“ Viljamas pasakoja: „Daugelį atvykėlių sužavi nuostabūs Albanijos paplūdimiai, o aš mieliau leidžiuosi į žygius po Albanijos Alpes. Man labai patinka vietiniai žmonės. Daugelyje mūsų bendruomenės teritorijos kaimų gerąją naujieną broliai ir sesės skelbdavo tik specialiųjų kampanijų metu ir su žmonėmis kalbėdavo trumpai. Kai nuvažiuojame į kurį nors iš tų kaimų, pokalbiai būna tokie ilgi ir geri, kad užeiname vos pas vieną kitą šeimą ir, žiūrėk, – dienos kaip nebūta.“

Viljamas ir Lėja

 Labiausiai atvykusieji džiaugiasi matydami, kaip mielai žmonės klausosi gerosios naujienos (1 Tesalonikiečiams 2:19, 20). Štai Laura į Albaniją persikėlė būdama dar jauna ir netekėjusi. „Kurį laiką tarnavau Fieryje, – dalijasi ji prisiminimais. – Vos per dvejus su puse metų mūsų bendruomenėje atsirado 120 naujų skelbėjų! Biblijos studijas vedžiau šešiolikai iš jų.“ O Sandra prisimena: „Kartą pakalbinau vieną turgaus prekeivę. Po kurio laiko ta moteris tapo mūsų sese. Ji grįžo gyventi į savo gimtąjį kaimą ir, kiek man žinoma, šiuo metu veda penkiolika Biblijos studijų!“

Laura

Sandra

Savo sprendimo jie nesigaili

 Kai kurie broliai ir sesės, nusprendę kuriam laikui persikelti į Albaniją, tebetarnauja ten iki šiol ir labai tuo džiaugiasi. Ne vienas iš tų evangelizuotojų sužinojo, kad kadaise jo pasėtos sėklos davė derlių (Mokytojo 11:6). Jau minėtas Kristoferis pasakoja: „Atsitiktinai sutikau vyrą, su kuriuo studijavau Bibliją ką tik atvykęs į Albaniją. Negalėjau atsistebėti, kaip gerai jis atsiminė visus mūsų pokalbius. Dabar jiedu su žmona yra Jehovos liudytojai.“ O Federika sako: „Kai lankiausi vienoje bendruomenėje, prie manęs priėjo sesė ir paklausė, ar ją prisimenu. Ji man pasakė, kad prieš devynerius metus paskelbiau jai gerąją naujieną. Pasirodo, po kurio laiko – tada gyvenau kitame mieste – ji pradėjo studijuoti Bibliją. Visada maniau, kad pirmieji mano tarnybos metai Albanijoje buvo bevaisiai. Kaip smagu, kad klydau!“

 Į Albaniją ar Kosovą persikėlę broliai ir sesės yra dėkingi Jehovai už tai, kad jis duoda prasmingo darbo ir laimina pastangas. Minėtasis Elizeo Albanijoje gyvena jau daug metų. Jis sako: „Mes, žmonės, esame linkę manyti, kad saugumą ir stabilumą gyvenime užtikrina tai, kas stabilumo garantu laikoma pasaulyje. Bet tai tėra iliuzija, – prasmingai ir saugiai gyvensime tik laikydamiesi Jehovos duotų principų. Sakau tai iš patirties. Tarnaudamas čia jaučiuosi reikalingas ir mylimas. Turiu draugų, su kuriais mane sieja bendri tikslai.“ Sandra kalba panašiai: „Kai persikėliau į šalį, kur trūksta skelbėjų, supratau, kad Jehova išpildė mano svajonę būti misioniere. Savo sprendimo vykti į Albaniją niekada nesigailėjau. Esu labai laiminga.“

a Daugiau apie evangelizacijos darbą Albanijoje skaitykite 2010 metų Jehovos liudytojų metraštyje (yra anglų, rusų ir kitomis kalbomis).

b Kosovas yra įsikūręs į šiaurės rytus nuo Albanijos. Dauguma gyventojų čia kalba viena iš albanų kalbos tarmių. Jehovos liudytojai skelbti gerosios naujienos į Kosovą atvyksta iš Albanijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Jungtinių Valstijų. 2020-aisiais Kosove buvo 8 bendruomenės, 3 grupės ir 2 būreliai. Iš viso – 256 gerosios naujienos skelbėjai.