Augau Ročesterio mieste, Niujorko valstijoje. Buvau auklėjamas katalikiškai. Kai man buvo aštuoneri, tėvai išsiskyrė. Todėl darbo dienomis gyvenau su mama socialiniame būste, o savaitgaliais – su tėvu turtingesniame rajone. Matydamas, kaip mamai sunku auginti šešis vaikus, svajodavau praturtėti ir padėti savo šeimai.

 Norėdamas, kad gyvenime prasimuščiau, tėvas mane įtaisė į prestižinę viešbučių administravimo mokyklą. Aš džiaugiausi ir maniau, jog Dievas atsakė į mano prašymus suteikti turto ir laimės. Penkerius metus studijavau viešbučių administravimą, verslo vadybą bei finansus ir tuo pat metu dirbau viename Las Vegaso (Nevados valstija) viešbutyje su kazino.

 Būdamas 22-ejų tapau vieno tokio viešbučio viceprezidento padėjėju. Buvau laikomas turtingu ir sėkmingu verslininku; dažnai mėgavausi geriausiu maistu ir brangiausiais vynais bei kitais gėrimais. Mano verslo partneriai sakydavo: „Susikoncentruok į pinigus, nes jie verčia pasaulį suktis.“ Jų požiūriu, tik turėdamas pinigų gali būti laimingas.

 Mano darbas buvo pasirūpinti turtingais svečiais, atvykstančiais į Las Vegasą lošti. Nors pinigų jiems nestigo, neatrodė, kad būtų laimingi. Ilgainiui ir aš pradėjau jaustis ne toks jau laimingas. Kuo daugiau uždirbdavau, tuo labiau kamavo nerimas ir nemiga. Į galvą net ateidavo mintys apie savižudybę. Nusivylęs gyvenimu, Dievą klausiau: „Kur man rasti tikrąją laimę?“

 Maždaug tuo metu į Las Vegasą persikėlė dvi mano seserys; jos jau buvo Jehovos liudytojos. Nors paimti jų siūlomus leidinius atsisakiau, sutikau kartu su jomis skaityti savo Bibliją. Šiame vertime Jėzaus žodžiai buvo išspausdinti raudonai. Kadangi viskas, ką kalbėjo Jėzus, man buvo priimtina, seserys atkreipdavo mano dėmesį į jo žodžius. Bibliją skaičiau ir vienas pats.

 Daugelis perskaitytų dalykų mane stebino. Pavyzdžiui, Jėzus kalbėjo: „Melsdamiesi nekalbėkite to paties per tą patį. Taip daro kitų tautų žmonės, manydami būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mato 6:7). Anksčiau vienas kunigas man davė paveikslėlį su Jėzumi ir pasakė, kad jeigu žiūrėdamas į jį sukalbėsiu dešimt „Tėve mūsų“ ir dešimt „Sveika, Marija“, Dievas duos tiek pinigų, kiek man reikia. Vis kartodamas tas maldas, argi aš nekalbėjau to paties per tą patį? Taip pat perskaičiau Jėzaus žodžius: „Nė vieno iš savųjų žemėje nevadinkite tėvu, nes turite vieną Tėvą – dangiškąjį“ (Mato 23:9). Tad susimąsčiau, kodėl tiek aš, tiek kiti katalikai kunigą vadiname „tėvu“?

 Skaitydamas Biblijoje Jokūbo laišką, rimtai susimąsčiau apie savo gyvenimą. Jokūbas rašė: „Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Kas nori būti pasaulio draugas, tampa Dievo priešu“ (Jokūbo 4:4). Dar labiau mane paveikė to paties skyriaus 17 eilutė. Joje rašoma: „Jei žmogus moka daryti, kas teisinga, bet nedaro, jis nusideda.“ Tada paskambinau savo seserims ir pasakiau, kad traukiuosi iš kazino verslo, nes ten susiduriu su tokiais netinkamais dalykais kaip lošimas ir gobšumas.

 Norėjau pagerinti savo santykius su Dievu, taip pat su tėvais, broliu ir seserimis. Dėl to nusprendžiau supaprastinti savo gyvenimą. Tiesa, ką nors pakeisti buvo ne taip lengva. Pavyzdžiui, gavau viliojančių pasiūlymų viešbučių versle užimti aukštesnes pareigas ir, aišku, už dvigubai ar trigubai didesnį atlyginimą. Bet pasimeldžiau ir nusprendžiau, kad toks gyvenimas ne man. Atsisakiau savo darbo, persikėliau į mamos garažą ir ėmiausi smulkaus verslo – restoranų meniu laminavimo.

 Nors Biblija man padėjo teisingai susidėlioti prioritetus, Jehovos liudytojų sueigų vis dar nelankiau. Seserys paklausė, ar aš esu nusiteikęs prieš Jehovos liudytojus. Atsakiau: „Jūsų Dievas Jehova skaldo šeimas. Vienintelės progos, kai galiu leisti laiką su šeima, yra Kalėdos ir gimtadieniai, o jūs jų nešvenčiate.“ Viena sesuo pravirko ir paklausė: „O kur tu būni kitomis metų dienomis? Mes tavęs laukiame išskėstomis rankomis. Bet tu nori ateiti tik per tas šventes ir tik iš pareigos.“ Jos žodžiai man pataikė tiesiai į širdį, ir aš apsiverkiau drauge su ja.

 Supratęs, kaip Jehovos liudytojai myli savo šeimas ir koks buvau neteisus, nusprendžiau nueiti į jų sueigą Karalystės salėje. Ten susipažinau su Kevinu, patyrusiu Biblijos mokytoju, kuris pradėjo su manimi studijuoti Bibliją.

 Kad galėtų skirti kuo daugiau laiko mokyti žmones Biblijos tiesų, Kevinas su žmona gyveno paprastai. Taip pat jie savo lėšomis buvo nuvykę į Afriką ir Centrinę Ameriką, kur padėjo statyti Jehovos liudytojų filialus. Mačiau, kokie jie laimingi ir kaip myli vienas kitą. Galvodavau: „Kaip nuostabu būtų taip gyventi.“

 Kevinas parodė filmuką apie misionierišką tarnybą, ir aš supratau, kad man būtų džiugu imtis tokios veiklos. 1995-aisiais, po pusmečio intensyvių Biblijos studijų, pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju. Dabar nebetrokštu turtų, Dievo prašau: „Neduok man nei skurdo, nei turtų“ (Patarlių 30:8).

 Dabar turiu tikruosius turtus – ne materialinius, o dvasinius. Hondūre susipažinau su miela sese Nurija; vėliau ji tapo mano žmona. Drauge tarnavome misionieriais Panamoje ir Meksikoje. Įsitikinau, kokie teisingi Biblijos žodžiai: „Jehovos palaiminimas praturtina ir vargo neatneša“ (Patarlių 10:22).