Gimiau Siudad Obregone, šiaurės Meksikoje. Šeimoje buvau penktas iš devynių vaikų. Gyvenome priemiestyje; tėvas turėjo nedidelį ūkį. Gyventi ten buvo gera, visa šeima jautėsi vieninga ir laiminga. Deja, kai man buvo penkeri, uraganas sugriovė mūsų ūkį; turėjome persikelti į kitą miestą.

 Tėvas ėmė daugiau uždirbti, tačiau pradėjo gerti, tapo alkoholiku. Tai paveikė jo santykius su žmona ir mumis, vaikais. Pradėjome rūkyti, cigarečių pavogdavome iš tėvo. Kai buvau šešerių, pirmą kartą nusigėriau. Neilgai trukus tėvai išsiskyrė. Nuo tada aš vis dažniau pasiduodavau žalingiems įpročiams.

 Mama pradėjo gyventi su kitu vyru, mus pasiėmė su savimi. Patėvis neduodavo mamai pinigų, ir mes nepajėgdavome visi pragyventi iš to, ką jai pavykdavo uždirbti. Mano broliai bei seserys ir aš imdavomės bet kokio darbo, tačiau vos sudurdavome galą su galu. Aš valydavau batus, pardavinėdavau duoną, laikraščius, kramtomąją gumą, kitas prekes. Taip pat bastydavausi po miestą ieškodamas maisto turtingųjų šiukšliadėžėse.

 Kai buvau dešimties, vienas vyras pasiūlė darbuotis su juo miesto sąvartyne. Sutikau, mečiau mokyklą ir palikau namus. Jis mokėjo man mažiau nei dolerį per dieną ir duodavo maisto, kurio rasdavome šiukšlyne. Gyvenau lūšnoje, susiręstoje iš įvairių šiukšlių. Mane supantys žmonės keikdavosi, elgėsi amoraliai, daugelis jų buvo narkomanai ir alkoholikai. Tai buvo niūriausias mano gyvenimo tarpsnis. Kasnakt verkdavau, drebėdavau iš baimės. Labai gėdijausi savo skurdo bei prasto išsilavinimo. Šiukšlyne išgyvenau apie trejus metus, po to persikėliau į kitą valstiją. Ten dirbau laukuose – skyniau gėles, pomidorus, rinkau medvilnę, kirtau cukranendres.

 Po ketverių metų grįžau į Siudad Obregoną. Viena mano teta, kuri buvo žolininkė, leido gyventi pas ją. Naktimis ėmė kamuoti košmarai, apėmė depresija, net pradėjau mąstyti apie savižudybę. Kartą meldžiau Dievą: „Viešpatie, jei tu egzistuoji, noriu pažinti tave ir tarnauti tau amžinai. Jeigu yra teisinga religija, noriu ją surasti.“

 Visada domėjausi dvasiniais dalykais. Dar vaikystėje lankiausi įvairių denominacijų bažnyčiose, tačiau visomis nusivyliau. Nė vienoje beveik nebuvo kalbama apie Bibliją, nė viena nepatenkino mano dvasinių poreikių. Pastebėjau, jog kai kuriose bažnyčiose daug dėmesio skiriama pinigams, o kai kurių parapijiečiai gyvena amoraliai.

 Kai buvau devyniolikos, vienas mano svainių papasakojo, ką Jehovos liudytojai jam parodė iš Biblijos apie religinių atvaizdų naudojimą. Jis man perskaitė Išėjimo 20:4, 5. Ten perspėjama, kad nedirbtume sau jokio drožinio ar kitokio atvaizdo. Penktoje eilutėje rašoma: „Nesilenksi jiems ir jų negarbinsi, nes aš, tavo Dievas Jehova, esu Dievas, reikalaujantis visiškos ištikimybės.“ Tada svainis paklausė: „Jeigu Dievas naudoja atvaizdus stebuklams daryti arba jeigu jis nori, kad mes naudotume juos garbindami jį, kodėl užrašytas šis draudimas?“ Tai paskatino susimąstyti. Po to mes dar kelis kartus diskutavome biblinėmis temomis. Man taip patikdavo tie pokalbiai, jog laikas tiesiog praskriedavo.

 Vėliau jis nusivedė mane į Jehovos liudytojų sueigą. Ką ten mačiau ir girdėjau, man labai patiko. Programoje dalyvavo net jaunuoliai; jie sklandžiai kalbėjo nuo pakylos. Galvojau: „Koks nuostabus mokymas čia vyksta!“ Nors nešiojau ilgus plaukus ir atrodžiau netvarkingai, Jehovos liudytojai mane šiltai priėmė. Viena šeima netgi pakvietė po sueigos su jais papietauti!

 Studijuodamas su Jehovos liudytojais Bibliją sužinojau, kad Dievas Jehova yra mūsų mylintis Tėvas ir rūpinasi mumis, nesvarbu, kokia mūsų finansinė ar socialinė padėtis, kokios esame rasės ar koks mūsų išsilavinimas. Jis tikrai nėra šališkas (Apaštalų darbų 10:34, 35). Pagaliau patenkinau savo troškimą sužinoti tiesą apie Dievą. Vidinės tuštumos neliko.

 Visas mano gyvenimas ėmė neatpažįstamai keistis. Lioviausi rūkyti, piktnaudžiauti alkoholiu, keiktis. Apmaudas, kurį jaučiau nuo vaikystės, pamažu blėso, naktimis nebesapnuodavau košmarų. Be to, įveikiau giliai įsišaknijusį menkavertiškumo jausmą, kuris, manau, atsirado dėl vaikystėje patirtų emocinių traumų ir menko išsilavinimo.

 Turiu nuostabią žmoną, ji myli Jehovą ir yra man puiki pagalbininkė. Dabar tarnauju Jehovos liudytojų keliaujančiuoju prižiūrėtoju – lankau įvairias bendruomenes, dvasiškai stiprinu savo tikėjimo brolius bei seseris. Dėl gydančio Biblijos poveikio ir nuostabaus išsilavinimo, kurį teikia Dievas, nebesigėdiju savęs.